Dauguma autorių, kurie analizavo ir vertino Sezemano estetiką, susiejo ją su su fenomenologija, bet plačiau šio sąryšio neatskleidė. Išskirčiau dvi priežastis, kodėl Sezemano estetikos sąryšis su fenomenologine tradicija liko neišanalizuotas giliau. Pirmoji – tai sovietinės aplinkos poveikis. 1970 metais pasirodžius Sezemano Estetikai buvo nedrįstama jo koncepciją atvirai įvardyti kaip nemarksistinę filosofiją, nes tai galėjo neigiamai paveikti pačią šios filosofijos sklaidą. Tad buvo siekiama akcentuoti Sezemano filosofijos savitumą ir netgi pabrėžiamas ryšys su marksistiškai suprantamu materializmu bei dialektiniu metodu. Antroji priežastis – tai ribotas pačios fenomenologijos supratimas. Fenomenologija dažnai buvo tapatinama su idealistiniu arba psichologiniu introspektyviniu sąmonės struktūrų aprašymu. Šiame straipsnyje pirmiasia analizuojamas intencionalus estetinio objekto ir estetinio akto sąryšis ir, antra, atskleidžiama Sezemano estetikos priklausomybė fenomenologinės filosofijos tradicijai. Sezemanas estetinį objektą ir estetinį aktą analizuoja, akcentuodamas jų tarpusavio sąryšį. Šis estetinio objekto ir estetinio akto sąryšis atitinka Husserlio fenomenologijoje aprašytą intencionalaus objekto ir intencionalaus akto koreliaciją. Šis sąryšis gali būti atrandamas tiktai taikant fenomenologinį metodą: atliekant fenomenologinę redukciją.

Straipsnyje analizuojama Vosyliaus Sezemano požiūris į platonizmo tradiciją. Pirmiausia siekia-ma parodyti, jog Sezemano požiūris į platoniškąją filosofiją esmiškai skiriasi nuo Marburgo mokyklos neokantininkų interpretacijų. Neokantinikai Platono filosofiją suprato kaip įvadą į teorinio idealizmo sistemą, Sezemanas platonizmą traktuoja kaip savęs pažinimo praktiką. Todėl platoniškos idėjos yra ne transcendentiniai teoriniai principai, bet jos turi būti suprastos kaip praktinės vertybės. Platonizmas siekia ne tiek informuoti, kiek transformuoti. Taip suprasta filosofija keičia gyvenimą ir patį pasaulio matymą. Tokia filosofijos interpretacija lygintina su Pierre‘o Hadot filosofijos kaip dvasinių pratybų samprata. Abu autoriai teigia, kad filosofija yra rūpinimasis siela ir natūralios nuostatos konversija. Straipsny-je parodoma, kad tokia Sezemano akcentuojama filosofinė konversija yra panaši į fenomenologinę redukciją. Taip pat Sezemanas pabrėžia, jog filoso-finio žinojimo pagrindas yra betarpiška arba eidetinė intuicija, kuri pagauna pačios būties esmę.

Straipsnyje analizuojamas Merleau-Ponty ir Husserlio fenomenologijos santykis. Lietuvoje Merleau- Ponty filosofija tradiciškai buvo suprantama kaip egzistencinė fenomenologija. Autoriaus nuomone, Merleau-Ponty ne paneigia, bet produktyviai interpretuoja Husserlio fenomenologinę filosofiją ir jos metodą. Fenomenologinę redukciją Merleau-Ponty supranta ne kaip sąryšių su pasauliu nutraukimą, bet kaip jų tematizavimą. Fenomenologinė redukcija ne paneigia įkūnytą pasaulyje subjektą, bet parodo kaip jis intersubjektyviai yra susaistytas su kitais. Transcendentalus subjektyvumas yra ne tik pasaulį konstituojantis, bet ir pasaulio konstituotas. Merleau-Ponty teigia, kad fenomenologinė redukcija negalima kaip absoliuti redukcija, nes ji negali pašalinti kūniško žmogaus sąryšio su pasauliu ir su kitais.