Dauguma autorių, kurie analizavo ir vertino Sezemano estetiką, susiejo ją su su fenomenologija, bet plačiau šio sąryšio neatskleidė. Išskirčiau dvi priežastis, kodėl Sezemano estetikos sąryšis su fenomenologine tradicija liko neišanalizuotas giliau. Pirmoji – tai sovietinės aplinkos poveikis. 1970 metais pasirodžius Sezemano Estetikai buvo nedrįstama jo koncepciją atvirai įvardyti kaip nemarksistinę filosofiją, nes tai galėjo neigiamai paveikti pačią šios filosofijos sklaidą. Tad buvo siekiama akcentuoti Sezemano filosofijos savitumą ir netgi pabrėžiamas ryšys su marksistiškai suprantamu materializmu bei dialektiniu metodu. Antroji priežastis – tai ribotas pačios fenomenologijos supratimas. Fenomenologija dažnai buvo tapatinama su idealistiniu arba psichologiniu introspektyviniu sąmonės struktūrų aprašymu. Šiame straipsnyje pirmiasia analizuojamas intencionalus estetinio objekto ir estetinio akto sąryšis ir, antra, atskleidžiama Sezemano estetikos priklausomybė fenomenologinės filosofijos tradicijai. Sezemanas estetinį objektą ir estetinį aktą analizuoja, akcentuodamas jų tarpusavio sąryšį. Šis estetinio objekto ir estetinio akto sąryšis atitinka Husserlio fenomenologijoje aprašytą intencionalaus objekto ir intencionalaus akto koreliaciją. Šis sąryšis gali būti atrandamas tiktai taikant fenomenologinį metodą: atliekant fenomenologinę redukciją.

Straipsnyje analizuojama Vosyliaus Sezemano meninės tiesos ir estetinės tikrovės samprata. Straipsnyje teigiama, kad Sezemanas skiria formalią ir materialią meno tiesą, kad atskleistų meninių reiškinių savitumą. Estetinę tikrovę Sezemanas apibūdina pasitelkdamas neutralizacijos ir derealizacijos terminus. Šie terminai estetinei tikrovei apibūdinti taip pat vartojami Husserlio, Hartmanno ir Ortegos y Gasset filosofijoje. Straipsnyje Sezemano meninės kūrybos samprata lyginama su Merleau-Ponty institucijos samprata ir pažymima, kad meno kūrinys turi būti suprastas ne kaip užbaigtas daiktas, bet kaip toks kūrybinis veiksmas, kuris implikuoja pakartojimo galimybę.

Heideggerio filosofijos recepcija Lietuvoje dažnai siejama su Juozo Girniaus ir Antano Maceinos filosofija. Tačiau Girnius nebuvo pirmasis domėjęsis Heideggerio filosofija Lietuvoje. Sezemanas gan anksti susidomėjo Heideggerio filosofija. Jis parašė recenziją apie Heideggerio knygą Būtis ir laikas iškart po šios knygos pasirodymo rusų emigrantų žurnale 1928 metais. Heideggerio filosofijos įtaka akivaizdi daugelyje trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtajame dešimtmetyje pasirodžiusių jo darbų. 1941 metais Lietuviškoje enciklopedijoje buvo išspausdintas Sezemano straipsnis apie Heideggerį. Sezemanas pažymi Heideggerio filosofijos antropologiškumą, bet to nelaiko trūkumu. Atvirkščiai, remiantis įvairiais Sezemano tekstais, galima teigti, kad Heideggerio polinkį į filosofinę antropologiją jis traktuoja kaip Schelerio idėjų pratęsimą. Sezemanas Heideggerio filosofiją supranta kaip fenomenologijos praktinį pritaikymą sprendžiant antropologijos problemas. Sezemanas teigia, kad Heideggeris pažinimo, religijos ir etikos problemas susieja su objektyvuotos būties kritika. Straipsnio tikslas – išanalizuoti Heideggerio ir Sezemano filosofinių koncepcijų sąryšius, parodyti, kaip Heideggerio ontologijos interpretacija išreiškia paties Sezemano posūkį nuo pažinimo teorijos prie antropologijos ir metafizikos problemų.

Šiame straipsnyje atliekama lyginamoji Maxo Schelerio ir Vosyliaus Sezemano vaizduotės sampratos analizė, parodoma, kad jų estetikoje yra atskleidžiama vaizduotės ir pasaulio fenomenų koreliacija, kuri nustato apriorinius reikalavimus vaizduotės veiklai. Pirmiausia nagrinėjama koreliacijos problema Husserlio ir Schelerio frenomenologijoje, paskui – vaizduotės samprata Schelerio filosofijoje ir galiausiai – vaizduotės samprata Sezemano estetikoje. Scheleris pabrėžė dvasinės veiklos koreliatyvų sąryšį su pasauliu. Vaizduotės sampratą jis susiejo su praktiniu buvimu pasaulyje. Sezemano estetikoje taip pat buvo svarstomas įkūnytos vaizduotės vaidmuo meninėje kūryboje ir estetinių objektų suvokime. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės sąryšį su esminiais pasaulio duoties būdais užtikrina kūniškasis vaizduotės pobūdis. Abu pripažino, kad vaizduotė yra susijusi su nesąmonigais troškimais ir vara. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės schematizmai išreiškia pasaulio suvokimo stilių. Scheleris pažymėjo, kad vaizduotė atskleidžia esminius fenomenų raiškos aspektus ir taip grindžia abstrakcijų galimybę. Sezemanas šią tezę išplėtojo ir analizavo abstrahavimo vaidmenį ir simbolių-schemų sudarymą kūrybiname vaizduotės procese.

Jean Paul Sartre'o filosofija neabejotinai priklauso fenomenologinės filosofijos tradicijai. Šiame straipsnyje analizuojama kaip Sartre'as sprendžia intersubjektyvumo problemą. Mano tikslas atskleisti sartrišką intersubjektyvumo sampratą Husserlio fenomenologijos kontekste. Intersubjektyviuose santykiuose Sartre'as akcentuoja ne tai, kaip aš suprantu kitą, bet kaip kitas žvelgdamas į mane konstituoja mano savijautą. Kito žvilgsnis į mane man leidžia suvokti save kaip objektą kitam Žvilgsnio fenomenologija atskleidžia ne tik mano kovą su kitu, bet ir tai kaip aš tampu objektu esančiu pasaulyje. Tačiau Sartre'o intersubjektyvumo samprata yra vienpusiška ta prasme, jog ji santykį su kitu traktuoja kaip nepaliaujamą kovą. Arba kitas savo žvlgsniu mane paverčia instrumentu, arba aš savo žvilgsniu paverčiu instrumentu kitą. Kito savastis tokiame santykije nepasiekiama, nes pats žvilgsnis yra objektyvuojantis ir reprezentuojantis.

Straipsnyje analizuojamas Merleau-Ponty ir Husserlio fenomenologijos santykis. Lietuvoje Merleau- Ponty filosofija tradiciškai buvo suprantama kaip egzistencinė fenomenologija. Autoriaus nuomone, Merleau-Ponty ne paneigia, bet produktyviai interpretuoja Husserlio fenomenologinę filosofiją ir jos metodą. Fenomenologinę redukciją Merleau-Ponty supranta ne kaip sąryšių su pasauliu nutraukimą, bet kaip jų tematizavimą. Fenomenologinė redukcija ne paneigia įkūnytą pasaulyje subjektą, bet parodo kaip jis intersubjektyviai yra susaistytas su kitais. Transcendentalus subjektyvumas yra ne tik pasaulį konstituojantis, bet ir pasaulio konstituotas. Merleau-Ponty teigia, kad fenomenologinė redukcija negalima kaip absoliuti redukcija, nes ji negali pašalinti kūniško žmogaus sąryšio su pasauliu ir su kitais.

Sesemann raises questions about the crisis of culture through the analysis of self-awareness. Socrates is regarded as a symbol of intellectualism and therefore his name is closely related to the rise and crisis of the Western culture. Sesemann illustrates that the duality of Socrates’ personality is interrelated with the problem of self-awareness. Self-awareness is not based on drawing a dividing line between the subject and the object but on involvement in living through experience, which is defined as a non-objectifying self-consciousness. In his epistemiology Sesemann developed the notion of non-objectifying self-consciousness entering into polemics with Neo-Kantian Natorp and drawing on the arguments of Husserl and other phenomenologists. According to Sesemann, non-objectifying self-awareness is absolutely necessary when we deal with phenomena of human reality. These phenomena cannot be analysed on the basis of contrast between the subject and the object. Such an analysis requires emotional intimacy and connection with familiar objects. Sesemann finds the source of this knowledge in the pre-reflective awareness, which is understood as a foundation of any objectifying reflection. It is important to note that self-awareness is not theoretical knowing, it is related to caring about oneself which changes the person himself. Since Socrates relates self-awareness with awareness about the good – in Sesemann’s opinion it means that self-awareness is practical self-perfection. Understanding the good doesn’t mean formulating its theoretical or logical definition, but rather discovering the way of bringing it about in one’s own life. Life that seeks to understand itself creates culture. Therefore it is important which form of self-awareness becomes the iškilidominant one. The crisis of culture arises when the moral (non-objectifying) self-awareness is neglected and the entire attention is focused on objectifying logical knowing. I want to demonstrate three things: 1) Sesemann’s concept of self-awareness is close to the notion of self-consciousness developed in Husserl’s phenomenology. 2) Self-awareness is not mere theoretical knowledge but also practical self-perfection. 3) If the practical aspect of self-awareness is neglected, culture becomes devoid of meaning and descends into crisis.

The article analysed the presuppositions of the philosophy of culture in Antanas Maceina. On the ground of a hierarchical scheme of classical ontology, culture is placed by Maceina between nature and religion This intermediate place determinates the possibility and ambivalence of cultural activity. The paradoxical character of culture is expressed by its tragedy. In his cultural activity, man does not only remake nature but pursues religion as well. Still the representative and symbolic character of culture does not mean its rejection for the sake of some natural or religiuos reality. One can understand the playing side of cultural being when abandoning a basical notion of substantial reality. The artical aims to show how the objective-methaphysical and phenomenological-hermeneutical notions of culture interwine in Maceina's philosophy of culture.