Dauguma autorių, kurie analizavo ir vertino Sezemano estetiką, susiejo ją su su fenomenologija, bet plačiau šio sąryšio neatskleidė. Išskirčiau dvi priežastis, kodėl Sezemano estetikos sąryšis su fenomenologine tradicija liko neišanalizuotas giliau. Pirmoji – tai sovietinės aplinkos poveikis. 1970 metais pasirodžius Sezemano Estetikai buvo nedrįstama jo koncepciją atvirai įvardyti kaip nemarksistinę filosofiją, nes tai galėjo neigiamai paveikti pačią šios filosofijos sklaidą. Tad buvo siekiama akcentuoti Sezemano filosofijos savitumą ir netgi pabrėžiamas ryšys su marksistiškai suprantamu materializmu bei dialektiniu metodu. Antroji priežastis – tai ribotas pačios fenomenologijos supratimas. Fenomenologija dažnai buvo tapatinama su idealistiniu arba psichologiniu introspektyviniu sąmonės struktūrų aprašymu. Šiame straipsnyje pirmiasia analizuojamas intencionalus estetinio objekto ir estetinio akto sąryšis ir, antra, atskleidžiama Sezemano estetikos priklausomybė fenomenologinės filosofijos tradicijai. Sezemanas estetinį objektą ir estetinį aktą analizuoja, akcentuodamas jų tarpusavio sąryšį. Šis estetinio objekto ir estetinio akto sąryšis atitinka Husserlio fenomenologijoje aprašytą intencionalaus objekto ir intencionalaus akto koreliaciją. Šis sąryšis gali būti atrandamas tiktai taikant fenomenologinį metodą: atliekant fenomenologinę redukciją.

Straipsnyje analizuojama Vosyliaus Sezemano meninės tiesos ir estetinės tikrovės samprata. Straipsnyje teigiama, kad Sezemanas skiria formalią ir materialią meno tiesą, kad atskleistų meninių reiškinių savitumą. Estetinę tikrovę Sezemanas apibūdina pasitelkdamas neutralizacijos ir derealizacijos terminus. Šie terminai estetinei tikrovei apibūdinti taip pat vartojami Husserlio, Hartmanno ir Ortegos y Gasset filosofijoje. Straipsnyje Sezemano meninės kūrybos samprata lyginama su Merleau-Ponty institucijos samprata ir pažymima, kad meno kūrinys turi būti suprastas ne kaip užbaigtas daiktas, bet kaip toks kūrybinis veiksmas, kuris implikuoja pakartojimo galimybę.

Šiame straipsnyje atliekama lyginamoji Maxo Schelerio ir Vosyliaus Sezemano vaizduotės sampratos analizė, parodoma, kad jų estetikoje yra atskleidžiama vaizduotės ir pasaulio fenomenų koreliacija, kuri nustato apriorinius reikalavimus vaizduotės veiklai. Pirmiausia nagrinėjama koreliacijos problema Husserlio ir Schelerio frenomenologijoje, paskui – vaizduotės samprata Schelerio filosofijoje ir galiausiai – vaizduotės samprata Sezemano estetikoje. Scheleris pabrėžė dvasinės veiklos koreliatyvų sąryšį su pasauliu. Vaizduotės sampratą jis susiejo su praktiniu buvimu pasaulyje. Sezemano estetikoje taip pat buvo svarstomas įkūnytos vaizduotės vaidmuo meninėje kūryboje ir estetinių objektų suvokime. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės sąryšį su esminiais pasaulio duoties būdais užtikrina kūniškasis vaizduotės pobūdis. Abu pripažino, kad vaizduotė yra susijusi su nesąmonigais troškimais ir vara. Abu autoriai teigė, kad vaizduotės schematizmai išreiškia pasaulio suvokimo stilių. Scheleris pažymėjo, kad vaizduotė atskleidžia esminius fenomenų raiškos aspektus ir taip grindžia abstrakcijų galimybę. Sezemanas šią tezę išplėtojo ir analizavo abstrahavimo vaidmenį ir simbolių-schemų sudarymą kūrybiname vaizduotės procese.