Straipsnyje analizuojama sporto rėmimo problematika Pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.), įvairių sporto rėmėjų indėlis plėtojant sporto klubų veiklą ir propaguojant kūno kultūrą visuomenėje. Atskleidžiama Prezidento Kazio Griniaus pradėta Lietuvos Respublikos Prezidentų sporto mecenavimo tradicija. Jo pavyzdžiu pasekęs Prezidentas Antanas Smetona bei valstybinių institucijų vadovai savo parama sportui pakėlė šią kultūros sritį visuomenės akyse į aukštesnį lygmenį. Remiantis anuometine periodika bei literatūra aprašomos meno, kultūros bei prekybos ir pramonės atstovų sporto rėmimo iniciatyvos, atkreipiamas dėmesys į pavienių moterų bei jų organizacijų paramą moterų sportui. Analizuojamas Lietuvos kariuomenės vaidmuo remiant sportą ir keliant sporto prestižą tarp karių.

Remiantis anuometine periodika, negausia istoriografija ir amžininkų atsiminimais straipsnyje analizuojama Jadvygos Chodakauskaitės-Tūbelienės visuomeninė ir politinė veikla Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940 m.), jos indėlis vykdant Lietuvos Tarybos užduotis, dirbant valstybės tarnyboje. Atskleidžiama jos politinė ir visuomeninė veikla Sankt Peterburgo lietuvių tautinių organizacijų darbe, kuri suteikė įgūdžių darbui svarbiose valstybinėse pareigose. Straipsnyje patikslinamos lietuvių istoriografijoje išplitę biografijos klaidos, pristatoma spalvinga J. Chodakauskaitės-Tūbelienės asmenybė, šeimyninis gyvenimas, giminystės ryšiai su prezidento Antano Smetonos šeima. Tai pirmasis mokslinis tyrimas apie moterį, kuri tarpukario Lietuvos istorijoje suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos Prezidento asmens adjutanto tarnyba 1919–1940 m. Tyrime plačiau aptariamos šias pareigas ėjusių karininkų Prano Tamašausko, Aloyzo Valušio, Tado Šakmano, Vaclovo Šliogerio, Stepo Žukaičio, Jono Mikaliūno biografijos, tikslinama jų tarnybos chronologija. Greta analizuojamų Prezidento adjutantų tarnybinių funkcijų aprašomi ir dėl labai artimo kontakto užsimezgę asmeniniai santykiai su Prezidentu ir jo aplinka. Straipsnis paremtas dokumentais, istoriografija, adjutanto V. Šliogerio publikuotais atsiminimais ir kitais šaltiniais.

Straipsnis parengtas remiantis išlikusia Sofijos Smetonienės korespondencija, JAV lietuvių išeivijos spauda ir Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomais Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone bei konsulatų Niujorke ir Čikagoje veiklos dokumentais. Jie padeda plačiau išanalizuoti prezidentienės S. Smetonienės labai įvairiapusiškas veiklas emigracijoje JAV 1941–1968 metais. Remiantis šiais šaltiniais galime teigti, jog S. Smetonienė visą laiką buvusi Prezidento Antano Smetonos pagrindine bendražyge ir rėmėja, tai tęsė ir emigracijoje. 1941 m. kovo 10 d. A. Smetona atvykęs į Niujorką buvo sutiktas kaip Lietuvos Prezidentas egzilyje. Kartu su juo atvykusi žmona Sofija tebevaidino prezidentienės vaidmenį kartu su vyru oficialiuose renginiuose atstovaudami nepriklausomą Lietuvą. Smetonų gyvenimas JAV buvo pilnas psichologinės įtampos, baimės, nesutarimų su vietinių lietuvių išeivių politinėmis srovėmis. Tik iš žmonos Sofijos rašytų laiškų galima susidaryti tikresnį vaizdą, kokiomis sąlygomis jie gyveno emigracijoje. Po prezidento žūties 1944 m. sausio 9 d. Klivlande S. Smetonienė atstovavo prezidentą perskaitydama jo parengtą kalbą 1944 m. vasario 6 d. įvykusiame Amerikos lietuvių seime. Našle tapusi S. Smetonienė išsaugojo oficialų prezidentienės statusą ir Klivlando lietuvių bendruomenėje atliko gana svarbų vaidmenį, rėmė dešimtis Vokietijos DP stovykloje gyvenusių lietuvių. Ji palaikė ryšius su Lietuvos konsulais JAV ir kitais lietuvių išeivijos veikėjais. Lietuvos prezidentienės vardą ir įvaizdį ne kartą išnaudojo JAV spauda straipsniuose apie sovietų pavergtas Baltijos šalis. Savo darbais S. Smetonienė kasdieną sau ir kitiems stengėsi įrodyti, jog prezidento šeimos pasitraukimas iš sovietų okupuotos Lietuvos buvo prasmingas sprendimas.