Krikščionybės ir literatūros dialogo požiūriu straipsnyje analizuojami keli šveicarų poeto, teologo Kurto Marti, vokiečių poetės, teologės Dorothee’s Sölle’s ir lietuvių poetų Vytauto Petro Bložės bei Sigito Gedos eilėraščiai. Straipsnio problema – poetinis maldos pasireiškimas, jos turinys ir formos autorių kūryboje. Ji nagrinėjama aktualizuojant kalbinę maldos savastį, sacrum ir profanum sąveiką, dramos bei dramatizmo aktualumą maldos teopoezijoje, moderniąją (avangardinę) maldos teopoezijos tapatybę.

A. Maceinos religijos filosofijai būdinga džiaugsmo koncepcija straipsnyje tiriama pasirenkant hermeneutinę literatūros ir teologijos santykio kryptį. Džiaugsmo estetika ir poetika nagrinėjama kaip religinės ir estetinės Maceinos sąmonės dalis, kaip metafizinės estetikos forma, turinti modernistinės literatūros savimonės ir egzistencializmo filosofijos perspektyvą. Džiaugsmas ir literatūra pasirodo esą susiję vertybiniais egzistencializmo filosofijos (Martinas Heideggeris) ir biblinės teologijos (linksmoji Naujiena) saitais. Džiaugsmo estetika analizuojama aptariant A. Maceinos studijas „Laiškai rašytojams“ (1950), „Jobo drama“ (1950), „Saulės giesmė“ (1954), „Didžioji padėjėja“ (1958), „Ora et labora“ (1986). Džiaugsmo estetikos esmę atskleidžia ši straipsnyje aptariama problematika: menas kaip žaidimas, simbolinė literatūros prigimtis, kančios ir džiaugsmo santykis, šv. Pranciškaus interpretacija ir jo primityvizmas, Mergelės Marijos interpretacija ir džiaugsmo nesuinteresuotumas, garbinimo ir dėkojimo maldos samprata.