O.Milašiaus ir V. P. Bložės kūrybai būdinga poetinė judėjimo ir nejudamybės samprata. Konkretūs veiksmo vaizdiniai ir prasminis jų laukas straipsnyje nagrinėjami aktualizuojant teopoetinį ir mitopoetinį kūrybos akiratį, meditacinį ir simfoninį poemos kaip žanro charakterį. Išeities tašku dviems autoriams lyginti tampa O. Milašiaus studija „Ars Magna“, šio autoriaus parafrazės V. P. Bložės poezijoje, idėjinis-semantinis bei stilistinis poetų dialogiškumas. Lyginamasis judėjimo perspektyvos nagrinėjimas leidžia įsigilinti į O.Milašiui būdingą poetinį pokalbio ir apskritai ištarto žodžio simboliškumą, meilės ir judėjimo santykį, kūno ir gamtos pasaulio reikšmingumą žemiško judėjimo patirtyje ir jos pėdsakų turinčios amžinybės įsivaizdavime. Pasirinkta nagrinėjimo perspektyva atskleidžia savitas metaforiškas bei simbolines ėjimo, vaikščiojimo, tęsinio, rašymo ir namų ieškojimo – svarbiausių veiksmų dviejose V. P. Bložės poemose – sąsajas, simfoninį jų komponavimo pobūdį. Stabtelėjimas, meditacija naktyje ir mirtis V. P. Bložės kūryboje iškyla kaip individualios nejudamybės būsenos, atviros ir O. Milašiaus vaizdinijai bei stilistikai.