The importance of St. Augustine is perceived as the field of meanings of this philosopher in the cultural philosophy, history and literary criticism of Lithuania between the wars and its insufficient actualization. In the works of different authors the importance of St. Augustine for the religious and cultural consciousness of the modern person is emphasized, which is expressed by personal and autobiographical principles of St. Augustine's works. The theology of history, the concept of time, and other ideological principles are analyzed. Reflecting the aspiration of "New Middle Ages", the actualization of St. Augustine at the same time became an alternative to it and allowed to reveal ideas less familiar to Thomism as a dominating theological identity. In the process of interpretation of the poetic exegesis, the mystery of faith and prayer, and the concept of sin in B.Brazdžionis' poetry, the problems of St. Augustine's exegesis and the element of a theological question characteristic of "Confessions" are important. The code of Augustinian thought (the history of theology, etc.) has been used in the article in the interpretation of the concept of the history of the human race and sacrality of fight, the search for God's identity revealed in B.Krivickas' poetry. The associations of St. Augustine (the dynamics of the distance and rapprochement between God and man, inner time, the concept of memory, etc.) can be found in A.Nyka-Niliūnas' poetry with its intensity of present time marked by dramatical losses, the relationship between transcendence and immanence, oneiric visions, and other poetic reality.

The poetry of A.Nyka-Niliūnas interests us because of its fidelity to tradition and its essential transformation of that tradition. The poet re-reads myths and symbols of Christianity and in this manner creates a sacrum of personal experience. In this article emphasis is placed on images of resurrection and of the home, identified as the space and the things of Nemeikščiai; the latter participate in the mystery of death and resurrection and thus form the semantic opposition to the traditional notions of the Resurrection in the Christian cultural paradigm. We have chosen the poem "Rytas Nemeikščiuose" as the starting-point for the discussion of Nyka- Niliūnas' poetics of the resurrection present in both his diaries and poems. The poet's personal and universal vision of the resurrection is organised around the polysemantic figure of Uršulė. Uršulė, treated in a manner that suggests irony, is associ-ated with Talita, Tanita, Medea as well as the Mother. Each of these associations is explained in the present article within the context of the topos of the resurrection. The poets' paradoxically ordinary view of the Last Judgement stands between farce and elegy. His images of the Last Supper related to Resurrection emphasise the place of the scene and the image of the table. Nyka-Niliūnas re-reads the traditional metaphysics and this has major significance in the interpretation of Nyka-Niliūnas' poems of resurrection.

Krikščionybės ir literatūros dialogo požiūriu straipsnyje analizuojami keli šveicarų poeto, teologo Kurto Marti, vokiečių poetės, teologės Dorothee’s Sölle’s ir lietuvių poetų Vytauto Petro Bložės bei Sigito Gedos eilėraščiai. Straipsnio problema – poetinis maldos pasireiškimas, jos turinys ir formos autorių kūryboje. Ji nagrinėjama aktualizuojant kalbinę maldos savastį, sacrum ir profanum sąveiką, dramos bei dramatizmo aktualumą maldos teopoezijoje, moderniąją (avangardinę) maldos teopoezijos tapatybę.

O.Milašiaus ir V. P. Bložės kūrybai būdinga poetinė judėjimo ir nejudamybės samprata. Konkretūs veiksmo vaizdiniai ir prasminis jų laukas straipsnyje nagrinėjami aktualizuojant teopoetinį ir mitopoetinį kūrybos akiratį, meditacinį ir simfoninį poemos kaip žanro charakterį. Išeities tašku dviems autoriams lyginti tampa O. Milašiaus studija „Ars Magna“, šio autoriaus parafrazės V. P. Bložės poezijoje, idėjinis-semantinis bei stilistinis poetų dialogiškumas. Lyginamasis judėjimo perspektyvos nagrinėjimas leidžia įsigilinti į O.Milašiui būdingą poetinį pokalbio ir apskritai ištarto žodžio simboliškumą, meilės ir judėjimo santykį, kūno ir gamtos pasaulio reikšmingumą žemiško judėjimo patirtyje ir jos pėdsakų turinčios amžinybės įsivaizdavime. Pasirinkta nagrinėjimo perspektyva atskleidžia savitas metaforiškas bei simbolines ėjimo, vaikščiojimo, tęsinio, rašymo ir namų ieškojimo – svarbiausių veiksmų dviejose V. P. Bložės poemose – sąsajas, simfoninį jų komponavimo pobūdį. Stabtelėjimas, meditacija naktyje ir mirtis V. P. Bložės kūryboje iškyla kaip individualios nejudamybės būsenos, atviros ir O. Milašiaus vaizdinijai bei stilistikai.

A. Maceinos religijos filosofijai būdinga džiaugsmo koncepcija straipsnyje tiriama pasirenkant hermeneutinę literatūros ir teologijos santykio kryptį. Džiaugsmo estetika ir poetika nagrinėjama kaip religinės ir estetinės Maceinos sąmonės dalis, kaip metafizinės estetikos forma, turinti modernistinės literatūros savimonės ir egzistencializmo filosofijos perspektyvą. Džiaugsmas ir literatūra pasirodo esą susiję vertybiniais egzistencializmo filosofijos (Martinas Heideggeris) ir biblinės teologijos (linksmoji Naujiena) saitais. Džiaugsmo estetika analizuojama aptariant A. Maceinos studijas „Laiškai rašytojams“ (1950), „Jobo drama“ (1950), „Saulės giesmė“ (1954), „Didžioji padėjėja“ (1958), „Ora et labora“ (1986). Džiaugsmo estetikos esmę atskleidžia ši straipsnyje aptariama problematika: menas kaip žaidimas, simbolinė literatūros prigimtis, kančios ir džiaugsmo santykis, šv. Pranciškaus interpretacija ir jo primityvizmas, Mergelės Marijos interpretacija ir džiaugsmo nesuinteresuotumas, garbinimo ir dėkojimo maldos samprata.

Straipsnyje nagrinėjamas Švč. Mergelės Marijos vaizdavimas XX a. lietuvių poezijoje. Tekstų atranką ir tyrimo kryptį lemia dvejopas objektas: poetinis kraštovaizdis ir krikščioniškosios mistikos akiratis. Pavadinimu iškelta mistikos ir kraštovaizdžio sąveika reiškia ne tik pačią vietą, bet ir joje veikiantį subjektą, jo mistinę patirtį. Straipsniu siekiama apimti platų istorinį, estetinį bei religinį poezijos lauką. M. Gustaičio, B. Brazdžionio, Antano Jasmanto, A. Mackaus, D. Kajoko ir kitų poetų kūrybos tyrimas atskleidžia archetipinį Marijos vaizdinį ir poetinį konkrečių autorių individualumą.