Vaikų globos namų tema yra itin aktuali Lietuvoje. Vaikams, ypač netekusiems tėvų globos, labiausiai reikia išskirtinės apsaugos, jų teisės turi būti ginamos ypač kruopščiai ir atidžiai. Kasmet kuriamos programos, strategijos, priimami įstatymai bei jų pakeitimai, numatantys vaiko globos politikos tobulėjimą bei plėtrą. Didžioji dalis patvirtintų programų bei strategijų numatė vaikų, augančių stacionariose institucijose, skaičiaus mažinimą ir vaiko globos šeimoje bei šeimynose skatinimą. Numatyta, kad iki 2020 m. globos įstaigose vaikų neliks, jie gyvens šeimose, šeimynose, bendruomenėse. Kokia jų patirtis? Ar gyvendami ben druomeniniuose globos namuose jaunuoliai mokosi gyventi mažoje bendruomenėje, pritapti visuomenėje, rūpintis buitimi, planuoti savo išlaidas, prisiimti asmeninę atsakomybę ir savaran kiškai priimti sprendimus? Ar taip jaunuoliai jaučiasi labiau pasiruošę savarankiškam gyveni mui ir išmoksta pagrindinių įgūdžių ir vertybių, reikalingų suaugusiojo gyvenime. Remiantis pasirinktų šaltinių analizės ir tyrimo rezultatais, straipsnyje siekiama objektyviai apibūdinti tiriamą reiškinį bei atskleisti paauglių, išėjusių iš vaikų globos namų į bendruomeninius globos namus, socialinės adaptacijos ypatumus.