Socialinis ugdymas ir saviugda yra neįmanomi be atitinkamo kultūrinio proceso. Šiuo metu Lietuvos kultūros politika yra reguliuojama dviem teisės aktais: „Lietuvos valstybės strategija 2050“ ir „Lietuvos kultūros politikos pagrindų“ įstatymu, o formuojama ir visuomenės iniciatyvomis. Deja, šie abu svarbūs dokumentai nestokoja spragų, o strategija pasižymi kultūros sampratos vartosenos daugiaprasmiškumu ir chaotiškumu. Lietuvoje tebėra gajus siauras, tačiau atgyvenęs kultūros prilyginimas menams ir paveldui. Tai atspindi tradiciją, kilusią iš aristokratijos poreikių. Jos vietą turėtų užimti pažangios kultūros, nukreiptos į bendros gerovės, teisingumo, saugumo, laisvių ir tam reikalingos tvarkos didinimą visuomenėje samprata.

Autoriai straipsnyje pateikia šiuolaikinius gerovės valstybės sampratos problematikos klausimus, kartu bandydami paanalizuoti dažniau pasitaikančius gerovės valstybių matavimų būdus. Straipsnis skiriamas jau kiek pasiruošusiems ir susipažinusiems su gerovės valstybę tyrinėjančia literatūra skaitytojams bei tiems specialistams, kurie nori drąsiu ir inovatyviu žvilgsniu pažvelgti į gerovės valstybės tyrinėjimo problematiką.

Prekariato plėtra – tai neoliberalaus politinio ir ekonominio projekto pagimdytas socialinis reiškinys, kurio mokslinei analizei tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, autorių nuomone, skiriama nepakankamai dėmesio. Straipsnyje pristatoma kokybinė analizė, kurioje apžvelgiama prekariato, kaip palyginti naujo kokybinio ekonominio ir socialinio reiškinio, formavimasis ir plėtra. Šio reiškinio įtaka įvairioms visuomeninio gyvenimo sritims pastaruoju metu nekelia abejonių, tačiau ypač stipriai ji paliečia tokias sferas, kaip artimesnė ir tolimesnė darbo aplinka, socialinio dialogo bei darbuotojų socialinės apsaugos galimybės, socialinių paslaugų bei socialinio darbo vystymas.

Europos parlamentas yra viena iš svarbiausių ES institucijų, kurios yra atsakingos už socialinės dimensijos tikslų formulavimą ir įgyvendinimą. Vienu iš aktualiausių uždavinių Europos Parlamentas laiko socialinės apsaugos priemonių priderinimą prie realaus minimalaus gyvenimo lygio, taip pat socialinės nelygybės ir atskirties mažinimą šalyse narėse. Socialinės dimensijos stiprinimas bei socialinės atskirties mažinimas Europoje gali sulėtėti ir dėl objektyvių ekonominių sunkumų, kurie šalis nares yra užgulę po 2008–2009 metų ekonominės krizės, kai vis dar nėra reikšmingesnio ekonominės padėties atsigavimo, o naujas ekonominis kritimas vis dar yra įmanomas. Straipsnyje analizuojamas krizės poveikis socialinės atskirties mažinimui Europos Parlamento rekomendacijų kontekste. Straipsnio pabaigoje autorius siūlo socialinės reintegracijos laipsnio nustatymą efektyvesniam socialinės apsaugos administravimui.