Gyvename įvairiausių daiktų ir reiškinių pasaulyje, dažnai net neprisiliesdami prie Tikrovės. Neapsunkindami savęs nenaudingomis ir varginančiomis mintimis, tikrove laikome tik tai, kas regima ir apčiuopiama, tik tai, kas siejasi su išorine pažanga, asmenine sėkme ir nauda. Sugrįžti į Tikrovę – tai, visų pirma, sugrįžti į save. Savęs pažinimas mus veda gilyn, atveria mūsų pačių esmę. Galiausiai savęs pažinimas tampa Dievo pažinimu arba Tikrosios Tikrovės pažinimu. Straipsnyje ši tema gvildenama pasitelkiant Pradžios knygos pirmuosius skyrius, kuriuose atsiskleidžia tikrasis Dievo ir žmogaus santykis. Akcentuojama pirmapradės nuodėmės samprata, atspindinti Tikrosios Tikrovės ir žmogiškosios esmės praradimą. Praradęs savo esmę, žmogus kontempliuoja iškreiptą Dievo paveikslą. Dievo paveikslas, praradus santykį su Dievu, tampa kančios vieta, kurioje be perstojo patiriamas pražūtingas troškimas tapti kaip Dievas. Buvimas iškreiptoje tikrovėje teigia tik save, žmogus tampa savo paties stabu vis labiau užsisklęsdamas savyje. Atsisakęs būti Dievo paveikslu, žmogus sugrįžta į buvimą „niekuo“. Toks gyvenimas – tai kančios ir mirties simbolis. Sugrįžti į Tikrąją Tikrovę – didžiausias žmogaus troškimas. Kelias Dievo link eina per savęs pažinimą – tikrosios savo esmės suvokimą. Pažinti savo esmę – tai grįžti į pirmapradį santykį su Dievu.