Icon as the liturgical art shape belongs to the sense of Orthodox Church. There reflect Eternal truthes which people long for during all times. It’s language might be understood for everyone who believes because the re is no verbal barrier. Icon is not only the witness of eternal beauty but it also contains something very important and is directed into human’s heart. Hence it can’t belong to only one part of Church. In every period of time in icon “writing” appear new expression forms which conform to that time. But very first icons don’t lose their sense. Temporary and historical belongs to eternal origin in icon. This origin we often call mystery. Any attempt to quess this mystery turns it into a thing and thus abolishes the possibility of opening to that Real Reality. It makes impossible to experience it face to face in own being. Icon says the Word of Revelation revelated to Moses on the Horeb mountain: “I am who I am”. God’s speaking to human pierces through everything what happens in our life, everything what happens in the world we are, all biografical and historical process, all ways which we choose when we try to apprehend the Real Reality. Icon - the gate into it.

Žmogaus santykis su begalybe, amžinybe, visuma nėra vien abstrakti filosofijos sąvoka. Tai konkrečiai išgyvenama patirtis kaip esamybė, kaip tikrovė. Religinė patirtis koegzistuoja su visa kita žmogaus išgyvenama patirtimi kasdienybėje ir negali būti nuo jos atskirta. Religinė patirtis tampriai siejasi su mistine patirtimi. Galiausiai, kai mūsų klausimai užkliudo dieviškumo paslaptį, randasi dar kitokia patirtis: tikroji Tikrovė atsiveria tik gyvai patirčiai dabarties akimirkoje. Ją galime pažinti tik savo buvimu.

Gyvename įvairiausių daiktų ir reiškinių pasaulyje, dažnai net neprisiliesdami prie Tikrovės. Neapsunkindami savęs nenaudingomis ir varginančiomis mintimis, tikrove laikome tik tai, kas regima ir apčiuopiama, tik tai, kas siejasi su išorine pažanga, asmenine sėkme ir nauda. Sugrįžti į Tikrovę – tai, visų pirma, sugrįžti į save. Savęs pažinimas mus veda gilyn, atveria mūsų pačių esmę. Galiausiai savęs pažinimas tampa Dievo pažinimu arba Tikrosios Tikrovės pažinimu. Straipsnyje ši tema gvildenama pasitelkiant Pradžios knygos pirmuosius skyrius, kuriuose atsiskleidžia tikrasis Dievo ir žmogaus santykis. Akcentuojama pirmapradės nuodėmės samprata, atspindinti Tikrosios Tikrovės ir žmogiškosios esmės praradimą. Praradęs savo esmę, žmogus kontempliuoja iškreiptą Dievo paveikslą. Dievo paveikslas, praradus santykį su Dievu, tampa kančios vieta, kurioje be perstojo patiriamas pražūtingas troškimas tapti kaip Dievas. Buvimas iškreiptoje tikrovėje teigia tik save, žmogus tampa savo paties stabu vis labiau užsisklęsdamas savyje. Atsisakęs būti Dievo paveikslu, žmogus sugrįžta į buvimą „niekuo“. Toks gyvenimas – tai kančios ir mirties simbolis. Sugrįžti į Tikrąją Tikrovę – didžiausias žmogaus troškimas. Kelias Dievo link eina per savęs pažinimą – tikrosios savo esmės suvokimą. Pažinti savo esmę – tai grįžti į pirmapradį santykį su Dievu.