Straipsnyje analizuojama socialinių darbuotojų, dirbančių socialinės globos namuose ir teikiančių psichologinę, formalių problemų sprendimo, socialinę pagalbą tiek adaptacijos laikotarpiu, tiek ir vėliau, atsakomybė už socialinės globos namų gyventojų adaptacijos sėkmę bei kasdienio gyvenimo kokybę. Tyrimu nustatyta, kad absoliuti socialinės globos namų gyventojų dauguma patenkinta socialinių darbuotojų teikiamų paslaugų kokybe, ir didesnė dalis gyventojų sėkmingai adaptuojasi pensione, palaiko ryšius su bendruomenės nariais, jiems aktualios problemos sėkmingai sprendžiamos socialinės globos namuose. Socialiniai darbuotojai padeda socialinės globos namų gyventojams, mažinant priklausomybės, nesavarankiškumo bei psichologinių problemų baimes, spręsti aktualias problemas, palengvinti gyventojų socialinę adaptaciją ir kasdienybę. Taigi socialinių darbuotojų vaidmuo socialinės globos namuose tiek gyventojų socialinės adaptacijos, tiek kasdieniame gyvenime yra veiksmingas.

Straipsnyje atskleistas socialinių darbuotojų, dirbančių vaikų globos namuose, požiūris į įgytas bendrąsias kompetencijas. Apibendrinant gautus rezultatus, nustatyta, kad neatsižvelgiant į vietovės tipą, dauguma respondentų yra įgiję arba iš dalies įgiję gebėjimą kritiškai, analitiškai ir sistemiškai mąstyti, o tai leidžia daryti prielaidą, kad darbo metu socialiniai darbuotojai puikiai įvertina susidariusias aplinkybes, problemas, moka jas analizuoti, kritiškai pažvelgti bei susisteminti gautus rezultatus, tuo gerindami savo darbo kokybę. Akcentuojama, kad, siekiant suteikti kokybiškas paslaugas, socialiniai darbuotojai turėtų bendradarbiauti su kitais specialistais, kurie padėtų tobulinti gebėjimus atsirinkti reikiamą jų darbui naujausią informaciją.

Straipsnyje analizuojamas socialinių darbuotojų, dirbančių vaikų globos namuose, įgytų pažintinių ir praktinių gebėjimų raiškos vertinimas. Pažymima, kad pažintiniai gebėjimai yra susiję su asmeninėmis savybėmis. Pateikiama tokių gebėjimų kaip savęs kaip specialisto suvokimo, mokėjimo analizuoti savo veiklą, kritiškai vertinti socialinio darbo aplinkybes, gebėjimo vertinti ir prižiūrėti mažesnės kompetencijos specialistų veiklą, socialinių problemų prigimties atpažinimo ir sprendimo, strategijų planavimo paisant profesinės etikos principų raiška. Išsamiai aptariami tokie praktiniai gebėjimai: socialinio darbuotojo etikos laikymasis, teisės aktų išmanymas ir taikymas bei socialinių paslaugų skirtingoms klientų grupėms organizavimas ir teikimas, naujų socialinių paslaugų, inovacinių pagalbos modelių ir metodų kūrimas ir plėtojimas.

Šiame straipsnyje apžvelgiama kompetencijos sąvoka, jos samprata, skirstymas, ryšys su kitomis sąvokomis, remiantis M. Daviesu (2000), V. Kučinsku, R. Kučinskiene (2000), R. Adamoniene ir kt. (2001), L. C. Johnsonu (2003), V. Ivanauskiene, L. Varžinskiene (2003, 2004), B. Švedaite (2004), R. Laužacku (2005), B. Miniotiene, I. Žindžiuviene (2006), M. Andrašiūniene (2007), L. Jovaiša (2007), V. Vaicekauskiene (2007), E. Martišauskiene (2008), D. Vyšniauskiene, R. Minkute (2008), išryškinamos socialinio darbuotojo kompetencijos sudedamosios dalys.

Straipsnyje atskleidžiamas socialinių darbuotojų, dirbančių vietos savivaldos institucijose, požiūris į įgytas kompetencijas. Akcentuojama, kokių gebėjimų ir žinių, reikalingų dirbant socialinį darbą vietos savivaldos institucijose, socialiniai darbuotojai yra įgiję, kokių kompetencijų stinga, pateikiami įgytų kompetencijų skirtumai atsižvelgiant į respondentų amžių, teritorinį pasiskirstymą, darbo stažą.