XX a. pradžia – laikotarpis, kai keičiantis žmonių mentalitetui tolydžio stiprėjančios individualizmo, reliatyvizmo ir subjektyvizmo tendencijos neišvengiamai paliečia visas kultūros sritis – filosofiją, religiją, meną. Ketvirtajame dešimtmetyje į lietuvių poeziją atėjusio Bernardo Brazdžionio poezija neabejotinai paliesta neokatalikybės idėjų, pagrindinis eilėraščių poetinis kodas slypi Biblijoje, jos įvaizdžių sistemoje, joje ieškoma vaizdingumo, literatūrinių parafrazių. B. Brazdžionis perkūrė Biblijos realybę, pritaikė ją savo laikmečiui, Biblijos idėjos ir motyvai atsiranda eilėraščiuose pagrįsti panašumo ir analogijos principais. Šio straipsnio tikslas – patyrinėti vieno žymiausių lietuvių poetų – B. Brazdžionio kūryboje atsiskleidžiančias laiko, erdvės bei žmogaus sampratas, atskleisti religinio patyrimo išgyvenimo specifiką, atsekti universaliųjų biblinių tiesų sklaidą ikiegziliniuose jo eilėraščiuose bei atverti vidinį jo poezijos religingumą. Siekiama atskleisti ne tiek religinių tiesų atspindėjimą eilėraščiuose, kiek gilų ir sudėtingą Dievo išgyvenimą, kai Transcendencija tampa žmogaus egzistencijos pagrindu. Biblinės išganymo istorijos ženklai pašventina B. Brazdžionio eilėraščių pasaulį, suteikia jam transcendentinį laiko ir erdvės matmenį. Biblinė istorija išsipildo šiame laike ir šioje erdvėje, įtraukdama į vyksmą ir modernaus pasaulio žmogų.