Straipsnyje nagrinėjami Seinų krašto gyvenamųjų vietų vardai (oikonimai), užrašyti iš gyvosios kalbos. Pagal Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus kartoteką ir kitus duomenis bandoma nustatyti autentiškas oikonimų formas ir jų priegaides. Balsių ir dvibalsių ie, uo priegaidės šioje šnektoje (kaip ir kitose aukštaičių tarmėse) gali būti interpretuojamos kaip fonetikos reiškinys, potencialiai galintis turėti ir fonologinę reikšmę. Pagal istorijos ir kalbotyros duomenis Seinų–Punsko kraštas neabejotinai yra etninės Lietuvos ir senojo lietuvių kalbos ploto tęsinys. Seinų–Punsko krašte yra dvi lietuvių šnektos: pietų aukštaičių, anksčiau vadintų vakarų dzūkais (apie 40 kaimų), ir vakarų aukštaičių (kauniškių, 9 kaimai į pietus nuo linijos Ramonai–Giluišiai). Be to, pirmoji šnekta skyla dar į dvi dalis – seiniškius (8 kaimai), kurie neminkština priebalsių c ir dz prieš priešakinės eilės balsius, ir punskiečius (per 30 kaimų), kurie minkština tuos priebalsius.