Šio straipsnio tikslas – aptarti Gottfriedo Leibnizo metafiziką, jos interpretaciją prancūzų postmodernisto Gilles‘io Deleuze‘o filosofijoje, o konkrečiau – Leibnizo tyrimui skirtoje knygoje Klostė: Leibnizas ir barokas. Deleuze‘as Leibnizą laiko baroko mąstytoju, nes barokas yra ta epocha, kurioje išryškėja tikrovės begalinumo ir jos daugialypumo problema, labai artima postmoderniajam pasaulio suvokimui. Leibnizo pliuralistinė metafizika, teiginys, kad pasaulis sudarytas iš begalės metafizinių taškų – monadų, kurių svarbiausios savybės yra suvokimas ir tobulėjimas, yra gretinama su Deleuze‘ o materialistiniu vitalizmu, o monados samprata – su vitalinės jėgos samprata. Atskleidžiant, kokiu būdu klostės sąvokos pagalba Deleuze‘as integruoja Leibnizą į savo imanentinės filosofijos plotmę, straipsnyje nurodomas ir pamatinis skirtumas tarp šių dviejų filosofinių koncepcijų. Leibnizas pliuralumo principą pajungia tapatybės – pakankamo pagrindo – principui, kuomet Deleuze‘o esminis siekis yra Leibnizo metafizikai taikomos klostės sąvokos pagalba išryškinti daugio principą, nebepaklūstantį tapatybės logikai.