XXI amžiaus pradžioje beveik niekas neabejoja nei žmogaus teisių sąvokos teisėtumu ir prasmingumu, nei jos vaidmeniu formuojant modernųjį politinį bei moralinį jautrumą. Neaišku tik žmogaus teisių pobūdis ir prigimtis. Ar jos – tikrai universalus žmogiškosios egzistencijos elementas, pirminis, prieš visas teorijas ir metafizikas pasireiškiantis, tačiau giliai etiškos prigimties (Emmanuelio Lévino prasme) mūsų sielos judesys Kito (už kurio orumą esame atsakingi, to negalėdami paaiškinti) akivaizdoje? Žodžiu, ar tai išties visiems bendras žmonijos rūpestis? O gal žmogaus teisės – tik gerai suformuluotas, solidžiai pagrįstas vakarietiškojo liberalizmo ir liberalios demokratijos elementas, subtiliai primetamas visam likusiajam pasauliui? Gal žmogaus teisių pavidalu Vakarų individualistinės civilizacijos tik braunasi, kad ir labai moderniu, savo dvasia ir politinėmis implikacijomis pažangiu būdu, į nevakarietiškų civilizacijų, daug giliau įsišaknijusių savo tradicijomis ir hierarchiniu pasaulio supratimu, sielas? Kiek pagaliau galime visuotinai iškelti žmogaus teises kaip svarbų užsienio politikos ir tarptautinių santykių aspektą? Ar taip darydami nerizikuojame žmogaus teisių instrumentalizuoti ir jomis piktnaudžiauti? Šiame straipsnyje ieškoma atsakymų į šiuos klausimus, be kita ko, pakritikuojant daugiakultūriškumo (multikultūralizmo) sąvoką, tačiau labiausiai išskiriant ir išlukštenant dvi žmogaus teisių koncepcijas – ideologinę ir lengvai ideologizuojamą, iš vienos pusės, ir neideologinę, iš kitos pusės. Tik pastaroji leidžia įsteigti universalią žmonių bendrystę ir tikrą solidarumą – šią koncepciją gynė tokie žmonės kaip Andrejus Sacharovas, Jelena Bonner, Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Štromas ir kai kurie vakariečiai, tarp jų André Glucksmannas.