This trip also revealed some characteristic features of the policy of Pavlas I towards the occupied territories of both countries. Though the authorities of the Russian Empire were ready to make some concession to the local community on some minor and touchy issues, the main question, i. e. restoration of the country’s independence, was not raised. Thus it becomes evident that the authorities did not fully trust the king and had fears about possible patriotic actions during the monarch’s visit.

The future bishop of Samogitia and the canon of Vilnius Jan Dominik Łopaciński left abundant correspondence on the life of the nobility in the capital city of the Grand Duchy of Lithuania in the mid-18th century (1730–1762). Most of his addressees were lords or the noblemen of the higher-than-average rank. The letters refer to political problems – mostly the news on the dietines (sejmiks) of Vilnius, Smolensk, Starodub taking place in the capital. The Supreme Tribunal of Lithuania is arguably the most common judicial institution mentioned in the letters; courts of other types are less commonly mentioned. The canon’s letters often addressed economic transactions: purchase and sale of estates, debts and payments, matters of real estate and constructions in Vilnius. They contain most information on the economic transactions of other families, primarily the Sapieha family. The issue of temporary accommodation of the nobility in Vilnius was also relevant; according to the letters, the canon tried to be helpful and to assist the arriving noblemen with the rent of housing. It was one of the means to maintain influence on the elite of the Grand Duchy of Lithuania as well as to seek the career for oneself and for one’s family and supporters. The panorama-type letters elaborating on the situation in Vilnius often discussed the most varied mundane topics – conversations, feasts, carnivals, fireworks and the daily life of the nobility.

The article sets out to analyze organized home invasions – a rare, yet nearly annually recorded, violent crime in Vilnius. This crime included offences against a person’s health, life and property. The article investigates the content of the legal norms of that time on the crimes of this type; it analyzes the statistics and motives of home invasions and addresses the issue of lawfulness (‘restoration of justice’ by force), objects, the social situation of plaintiffs and defendants, the degree of violence as well as the sentences imposed for the crimes of this type.

Tiriant teisinius bajorų pasauliečių ir katalikų dvasininkų bei vienuolių konfliktus XVII a. Vilniuje aiškėja, kad tokių bylų būta nemažai. Vilniaus pavieto pilies ir žemės teismų, Lietuvos metrikos asesorių teismo, Lietuvos iždo tribunolo bylų medžiaga suteikia nemažai informacijos apie ekonominius finansinius ir smurtinius konfliktus Vilniaus erdvėje. Ekonominiai finansiniai konfliktai dažniausiai kildavo dėl mokesčių, prekybos, muitų Vilniuje tarp bajorų pasauliečių ir dvasininkų bei vienuolių. Kita nemaža bylų grupė – konfliktai dėl skolų negrąžinimo. Buvo konfliktų ir dėl nuosavybės, dėl statant padarytų nuostolių, testamentų, bet jie nebuvo dažni. Iš smurtinių konfliktų galima išskirti kūno sužalojimo, nelegalaus įkalinimo, miesto namų užpuolimo ir plėšimo. Nors gausiausi buvo kūno sužalojimo nusikaltimai, proporcingai (palyginti su kitais Vilniaus paviete įvykusiais bajorų nusikaltimais) aiškėja, kad jie buvo retesni nei tokie mažai paplitę nusikaltimai kaip miesto namų užpuolimai. Straipsnyje analizuojama medžiaga neleidžia spręsti apie kažkokius sisteminius konfliktus tarp dviejų visuomenės sluoksnių, tai buvo daugiau tik asmeniniai, kai kada instituciniai konfliktai. Vertinant bylų informaciją galima teigti, kad sprendžiant smurtinius ir nesmurtinius konfliktus tarp bajorų pasauliečių bei katalikų dvasininkų Vilniuje juntamas tam tikras lygiavertiškumas. Bajorai pasauliečiai bei dvasininkai buvo iš esmės vieno luomo atstovai. Nors jų statusas ir priklausymas institucijoms buvo skirtingas, bet interesai, erdvė, padėtis visuomenėje, galimybės per teisminį procesą, net gyvenimo būdas buvo iš esmės tapatūs. Dažnai dvasininkai atstovavo būtent savo giminės, o ne savo visuomeninio sluoksnio interesams.