Pietų ir pietryčių Azijos besivystančios šalys susiduria su įvairiais socialiniais, ekonominiais, politiniais ir kultūriniais iššūkiais. Šių visuomenių, kaip pavyzdžiui, Pakistano, daugiakalbė ir įvairiaetninė sandara vis dar ženkliai apsunkina vieningos kalbų politikos sukūrimo galimybę. Sumaištį dar labiau padidina nuolat auganti anglų kalbos, kaip pasaulinės kalbos, svarba bei nykstanti arba stagnuojanti vietinių kalbų reikšmė, daugiakalbėms šalims nesugebant vykdyti visapusiškos kalbų išsaugojimo strategijos. Pakistane kalbų planavimas ir vietinių kalbų status įvertinimas visada sukeldavo diskusijų šalies politinėje, teisinėje ir konstitucinėje istorijos plotmėje. Iki pasidalijimo subkontinentinei šalies istorijai buvo būdinga urdu–hindi polemika, tačiau po 1947 metų iškilo bengali kalba, dėl kurios kilo nemažai nesutarimų, galiausiai ji tapo viena iš priežasčių, nulėmusių atskirų Pakistano ir Bangladešo valstybių susiformavimą (Mustafa, 2011). Kol Pakistanas vis dar bando spręsti kalbų planavimo problemas, galima daryti prielaidą, kad, išanalizavus jo vykdytą kalbų politiką bei Malaizijos, Šveicarijos, Nigerijos ir Kanados kalbų planavimo žingsnius, galima nubrėžti gaires ir padėti visoms suinteresuotoms pusėms išvengti tų pačių klaidų. Tad pastarasis tyrimas nagrinėja kalbų planavimo patirtį Pakistane bei kitų šalių daugiau ar mažiau sėkmingus kalbų politikos įgyvendinimo atvejus.