The research object of this article is the essays written during the Lithuanian language and Literature State matura examination in 2019. The aim of the research is to investigate the essays from the perspective of punctuation, identify the most common punctuation mistakes based on the applicable punctuation norms and present methodological recommendations concerning the teaching/learning of punctuation of various syntactical units in the comprehensive school. The quantitative study of the essays confirmed the insights provided by earlier stud-ies concerning a strong tendency of deteriorating pupils’ punctuation skills. By their frequency the mistakes of punctuating the clauses in a complex sentence significantly exceed other mistakes. More troublesome cases include the punctuation of attributes, parentheses and explanatory parts of the sentence. Unmotivated punctuation, which is not based on the internal structure of the sentence, is also rather common in the language practice of pupils. The high number of such mistakes is determined by the poor skills of syntactical and punctuation analysis. Apparently, the overestimation of intonation as a punctuation criterion plays an important role in the occurrence of mistakes. The compulsory punctuation rules are mainly based on syntax. Therefore, it is very important to strengthen the skills and abilities of syntactical analysis. The source of mistakes is both the lack of and poor knowledge of the rules. It is important to make pupils aware that the variety of the variants of optional punctuation is only useful for those who are well versed in punctuation and understand which rules are elementary, compulsory and helping to grasp the thought and which only show its nuances and a different intonation.

The article analyses the peculiarities of punctuation of syntactic units – attributes and extended adverbial modifiers – in the simple sentence of the Lithuanian texts of the mid-19th century. To determine the tendencies of punctuation of these parts of the sentence in the written language of the period in question, the original and translated works of prose by Mikalojus Akelaitis, Juozas Silvestras Dovydaitis, Motiejus Valančius, Henrikas Balevičius and Kazimieras Michnevičius-Mikėnas were selected for the study. The study revealed that the punctuation of extended attributes, which go after the modified word, is not settled: they are separated, not separated or separated by commas on one side only. The punctuation of the extended attributes in agreement, which go before the modified word, is strictly defined in the material under analysis – they are not separated by commas. The punctuation of two or several non-extended and/or extended postpositive attributes in agreement is not consistent: they are either not separated at all or separated by a comma on one side (or by a colon in Valančius’ text). Attributes before the modified word expressing the properties of different kinds are separated by commas in order to underline the equal importance of those properties or they are not separated and considered homogeneous. The punctuation of appositions in the given texts is not random and has a rather regular pattern: postpositive extended appositions are usually separated (by commas only); it is not common at all to separate postpositive non-extended appositions. The punctuation of extended adverbial modifiers varies considerably: some prefer to punctuate them (texts by Balevičius, Michnevičius-Mikėnas), yet others tend to avoid punctuation (texts by Valančius, J. S. Dovydaitis and Akelaitis). It is a rather wide-spread phenomenon to use a comma at the end of the extended adverbial modiefier.

Įteisintos bendrinės kalbos normos ir joms iliustruoti parinkti pavyzdžiai ne visada atspindi dabartinę kalbos padėtį, atliepia kalbos vartotojų reikmes, todėl aktualu iš naujo peržiūrėti kai kurias teikiamas rekomendacijas, tikslinti normų ir klaidų ribas, nustatyti kodifikacijos santykį su gyvosios kalbos vartosenos polinkiais. Vienas iš rūpimų gramatinių formų vartojimo klausimų – daiktavardžių skaičiaus normiškumas. Vartosenoje dažnai pasitaiko įvairuojanti – norminė ir nenorminė – daiktavardžių skaičiaus raiška. Straipsnio tikslas – panagrinėti kai kuriuos daiktavardžių skaičiaus kategorijos raiškos atvejus, iškelti svarbiausius vienaskaitos ir daugiskaitos formų konkurencinės vartosenos ypatumus dabartinėje lietuvių kalboje. Straipsnis remiasi 2016–2017 m. Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir didaktikos katedros atliekamu lietuvių kalbos gramatinių formų dabartinės vartosenos, konkurencijos ir polinkių tyrimu. Tyrimui aktualūs gramatinių formų vartojimo ir gramatinio įforminimo atvejai imti iš specialiai projektui sukaupto reprezentatyvaus rašytinės ir sakytinės dabartinės kalbos tekstų korpuso ir papildomų šaltinių: dažnai iš interneto, kitų dabartinės vartosenos tekstų. Atlikta analizė paremta ne tik realiąja dabartinės kalbos vartosena, bet ir vartotojų nuostatų analize (apibendrinti moksleivių anketų ir kalbos tvarkytojų bei redaktorių apklausos duomenys). Vienas iš nagrinėjamų dalykų – abstrakčiųjų daiktavardžių skaičiaus formų variantai ir norminis jų vertinimas. Dabartinės vartosenos stebėjimas leidžia teigti, kad vienaskaitinių daiktavardžių daugiskaitos vartojimo atvejai linkę plisti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ne visada skaičiaus formų pasirinkimas aiškus ir apibrėžtas. [...]

An obvious tendency to form the sets of attributive word phrases can be observed – the principal component is linked with remind consumers of a company or its goods.

Remiantis kalbininkų taisymais, norminamaisiais darbais šiame straipsnyje apžvelgiama tikslo (paskirties) naudininko su bendratimi konstrukcijų norminimo ir kodifikavimo tradicija, normų raidos ypatumai. Dėl tikslo (paskirties) naudininko su bendratimi norminamojo vertinimo lietuvių kalbotyroje yra plačiai diskutuota. Naudininko su bendratimi konstrukcijas, jų vartojimo pobūdį pirmasis yra apibūdinęs Jonas Jablonskis „Linksniuose ir prielinksniuose“ (1928 m.). Ir vėliau šis problemiškas sintaksės reiškinys sulaukė kalbos normintojų dėmesio. Keliamas pagrindinis klausimas: ar galima naudininką su bendratimi vartoti tokiame sakinyje, kuriame nėra daiktavardžio, reiškiančio priemonę tam tikslui pasiekti. Juozas Balčikonis teikė vartoti tik tas naudininko su bendratimi konstrukcijas, kurios sakomos su daiktavardžiais, reiškiančiais priemonę tam tikslui pasiekti. Tokią poziciją palaikė Vytautas Būda ir siūlė šių konstrukcijų taisyklingumą nustatyti transformacijų būdu. Vytauto Ambrazo nuomone, be reikalo siekiama apibrėžti, kada vienas ar kitas daiktavardis gali, o kada negali reikšti įnagio ar priemonės. Iš kalbininkų svarstymų ir taisymų matyti, kad nustatyti tikslo (paskirties) naudininko ir objekto galininko su bendratimi konstrukcijų norminio vartojimo ribas kartais nėra lengva. Iš esmės sutariama, kad naudininko su bendratimi konstrukcija reiškia tam tikro daikto, kaip bendraties veiksmo atlikėjo ar įrankio, paskirtį, tam tikrais atvejais – bendraties veiksmo vietą ar laiką. Praplėtus J. Balčikonio priemonės supratimą, šiandien sutinkama, kad naudininko vartojimo norma nėra tokia griežta ir kad visų su abstrakčios reikšmės daiktavardžiais pavartotų naudininkų taisyti nereikia („Kalbos patarimai“ 2, S 1, 2003). Daugiausiai sunkumų kyla norint aiškiai apibrėžti, kada vienas ar kitas daiktavardis gali reikšti įnagį ar priemonę (vartojamas naudininkas), o kurie daiktavardžiai negali (vartojamas galininkas). Taigi nemažos diskusijos, skirtingi vertinimai normos požiūriu rodo, kad naudininko ar galininko su bendratimi taisyklingo vartojimo motyvai ir principai ligi šiol nėra pakankamai aiškūs ir aptariamųjų konstrukcijų norminimo problema neišspręsta.

Būdvardis reiškia daikto ypatybę, bet jis nėra vienintelis ypatybės reiškiklis. Atributine funkcija taip pat yra vartojami būdvardiškieji skaitvardžiai ir įvardžiai. Šios kalbos dalys modifikuoja daiktavardį, bet kiekviena kitaip – priklausomai nuo savo leksinės reikšmės bei semantinio santykio su pagrindiniu žodžių junginio dėmeniu. Kiekybinio apibūdinimo žodžių junginiais pasakomas daikto požymis pagal santykį su skaičiumi. Semantiškai skiriami du jų porūšiai: žymintys kiekybinį santykį (septynios mylios, šešeri metai) ir skaičiuojamąją vietą eilėje (trečia diena, tūkstantasis kartas). Nurodomojo apibūdinimo žodžių junginiais apibendrintai, nekonkrečiai nurodant paminima daikto ypatybė, primenamas jos buvimas. Šie atributiniai junginiai skirstomi į porūšius pagal atributinio dėmens (įvardžio) semantiką, nuo kurios priklauso viso žodžių junginio reikšmės specifika: apibrėžiamojo (parodomojo) – šitokia žemė, ta vasara, klausiamojo-santykinio – koks triūsas, keli žmonės, neapibrėžiamojo apibūdinimo junginiai – kuris nors kaimynas, visas kaimas.

Šiame straipsnyje analizuojama viena rūšis nusakomųjų atributinių junginių, kurių priklausomieji dėmenys apibūdina daiktą pagal paskirtį. Tyrinėjimo medžiaga surinkta iš grožinės lietuvių literatūros ir iš periodinės kalbos. Paskirties santykiai nagrinėjami remiantis žodžių junginio leksine sudėtimi bei morfologine sandara. Integravus į vientisą sistemą įvairias raiškos priemones, siekiama atskleisti šios rūšies atributinių junginių reikšmės atspalvius, sinonimines išgales, iškelti varijuojančias formas ir jas įvertinti kalbos normos požiūriu. Aiškinantis nagrinėjamų junginių sąsajas su objektiniais junginiais akcentuojamas konteksto vaidmuo.

Kalbos kodifikacijai daug rūpesčių kelia žodžių sintaksinės potencijos (junglumo, valentingumo) nustatymas, žodžių formų parinkimas junginyje ar sakinyje. Dabartinėje vartosenoje ne visur stabilios objekto kilmininko ir su juo konkuruojančių konstrukcijų normos. Straipsnyje analizuojami tiesioginio objekto raiškos ypatumai (kilmininko ir galininko santykis) ir polinkiai dvigubo valdymo atveju, t. y. kai jį veikia neigiamasis veiksmažodis ir teigiamojo tranzityvinio veiksmažodžio bendratis. Iš sukauptų dabartinės vartosenos duomenų ir jų nagrinėjimo aiškėja, kad realiojoje vartosenoje tvirtai įsigalėjęs kilmininkas, jo vartojimas dažnesnis negu galininko (kiekybinis jų vartojimo santykis – 71 proc. : 29 proc.). Toks dabartinės vartosenos polinkis atitinka norminamųjų darbų nuostatas. Galininko vartosena yra išryškėjusi, kai: a) tranzityvinio veiksmažodžio bendraties objektu einantis žodis labiau nutolęs nuo neiginio; b) tranzityvinio veiksmažodžio bendratis ir valdomo objekto linksnis arba vieno objekto linksnis nėra savo įprastoje vietoje (prepozicinė padėtis neigiamojo veiksmažodžio atžvilgiu). Neiginio kilmininko ir galininko vartojimo dėsningumus, šių linksnių varijavimą vadinamojoje tarpinėje pozicijoje sąlygoja konkretūs veiksniai: atstumas tarp neigiamojo veiksmažodžio ir objekto linksnio, objektu einančio žodžio pozicija, gramatiniai ir semantiniai žodžių ryšiai, stilingumo reikalavimai.