Straipsnyje glaustai apibūdinama architektūros ir želdinių dizaino harmoningo komponavimo principų reikšmė. Esminis principas, apibūdinantis želdynų ir architektūrinio ritmo santykį – tai nuosaikus erdvės mastelio ir formų intervalo suvokimas. Straipsnyje nagrinėjama architektūrinių formų ritminė kaita yra suprantama kaip pastatų, jo architektūrinių detalių ir konstrukcijų seka žmogaus akimis aprėpiamoje erdvėje. Aplinkos harmonija atspindi pastatų ir augalų ritminį išdėstymą. Bendri kompoziciniai vardikliai tarp architektūros ir želdinių formavimo, išreikšti ritmo dėsnių nuostatomis, atskleidžia visumos estetikos svarbą. Rengiant kraštovaizdžio architektūros projektus ir juos įgyvendinant griežtai apibrėžtose teritorijose, pinamos įvairios formų ir ritmo jungtys: pradedant nedideliu gėlynu ar alpinariumu, baigiant skverų ar miesto parkų teritorijomis, kur sprendimo principai kinta pagal erdvės paskirties suvokimą. Straipsnyje pateikiamos ritmo dėsnių schemos bei jų apibrėžimai.