Straipsnyje analizuojamas Lietuvos partizanų, partizaninio karo, istorijos vaizdavimas keliuose romanuose: Mariaus Ivaškevičiaus Žali (2002), Teodoro Četrausko Tarsi gyventa (2004), Juozo Jasaičio Per sutemas (2008), Petro Venclovo Kartybių taurė – iki dugno (2011), Antano Šileikos Pogrindis (2012), Justino Sajausko Neužmirštami Suvalkijos vardai (2014). Romanai nagrinėjami aktualizuojant Maurice‘o Halbwachso kolektyvinės atminties koncepciją, Haydeno White‘o istorijos diskurso sampratą, Umberto Eco interpretacijos teoriją. Tyrimas atskleidė, kad dauguma autorių renkasi istorinį diskursą, kuris pasakoja, o mažuma – kuris naratyvizuoja. Partizaninio karo kolektyvinė atmintis yra siejama arba su abstrakčiais, arba su konkrečiais partizanais; istorijos diskursas suponuoja įvairias interpretacijas, kurios rodo skirtingas autoriaus, teksto, skaitytojo intencijas.

Straipsnyje nagrinėjamas metaliteratūriškumas ir jo strategijos XX a. Vakarų romane. Tyrimo objektas – XX a. Vakaruose sukurti modernistiniai ir postmodernistiniai romanai. Tyrimo uždaviniai: 1) nustatyti metaliteratūriškumo sąvokos ir su ja susijusių terminų apibrėžtis; 2) nagrinėti, kokias konkrečias metaliteratūriškumo strategijas renkasi romanistai, ką jos duoda romanui; 3) aptarti metaliteratūriškumo poveikį skaitytojui, jo atliekamam skaitymo ir refleksijos aktui. Tyrimo metodologija yra Patricios Waugh metafikcijos koncepcija, tarpdisciplininė Steveno Tötösy de Zepetneko komparatyvistikos teorija, Umberto Eco išskirtos pavyzdinio ir empirinio skaitytojo koncepcijos. Derinant šias teorijas ir koncepcijas sprendžiama tyrimo problema – kaip tirti metaliteratūriškumo (iš)raiškas romane, kaip nustatyti autoriaus intencijų kurti metaliteratūriškumą pobūdį, kai susiduriame ir su diachroniniu, ir su sinchroniniu reiškiniu. Iškeliama hipotezė, kad metaliteratūriškumas XX a. Vakarų romane yra sąmoningas kūrybinis ir kritinis aktas, susijęs ir su meno kūrinio idėja, ir su teoriniu įvairiausių diskursų apmąstymu, ir su dialogo su skaitytoju kūrimu. Istorinis ekskursas parodė, kad metaliteratūriškumas romane yra būdingas jau Cervanteso, Fieldingo, Sterne’o, Diderot romanams, o jį inspiravo kritiškas romanistų požiūris į savo meto vyraujančius romanus. XX a. Vakarų romane įžvelgtos penkios metaliteratūriškumo strategijos: 1) parateksto akcentavimo strategija, 2) personažas rašo romaną; 3) personažas komentuoja romaną; 4) naratorius / personažas komunikuoja su skaitytoju; 5) autorius žaidžia su skaitytoju. Visos šios strategijos rodo, kad metaliteratūriškumas yra susijęs su rašymo ir skaitymo procesų aktualizavimu romane. Pirmoje XX a. pusėje personažas ieško autoriaus, o antroje XX a. pusėje personažas ieško skaitytojo. XX a. romanas metaliteratūriškai mąsto apie romaną, o tai galbūt tampa svarbiausia jo identifikacijos žyme.