Straipsnyje nagrinėjamos demokratijos perspektyvos islamiškoje sociokultūrinėje ir politinėje erdvėje. Demokratizacijos projektas islamo pasaulyje susiduria su stipria islamizmo opozicija, kuris įmanomais būdais, pasitelkęs religinę islamo retoriką, bando įteigti pasaulinei bendruomenei, kad demokratija ir islamas vertybiškai yra nesuderinami dalykai. Taip implikuojama, kad fundamentalios vertybės ir principai, kurias gina konstitucinė demokratija, yra neįmanomi islamo visuomenėse. Atlikta analizė leidžia teigti: islamas ir demokratija nėra vienas kitam priešiški. Esminis jų suderinamumo ryšys glūdi vertybėse ir principuose, kuriuos išaukština islamas ir kuriuos gina konstitucinė demokratija. Islamo kultūros turi viską, ko reikia kuriant demokratiją ir einant teisinės valstybės link, tačiau tai pareikalaus ypač radikalių veiksmų – modernios teisingumo sampratos, o su ja ir visos Shari’ah reinterpretacijos, siekiant sugrįžti prie vertybinio teisingumo ir tik taip idėjiškai artėti prie Dievo.