Kartografinė ir istoriografinė tradicijos rodo, kad graikų vietovardis Erythra Thalassa antikoje galėjo nurodyti keletą skirtingų vandens telkinių, tačiau šiuolaikiniuose veikaluose jis visada verčiamas kaip Raudonoji jūra. Šios straipsnio autorius, kognityvinės semantikos principus taikydamas istorinės geografijos tyrimams, siekia aptarti termino „erythros“ („raudonas“) žodyninę reikšmę ir rekonstruoti enciklopedinę (t. y. kognityvinę) reikšmę. Preliminari geografinių ir istoriografinių veikalų analizė patvirtina termino ryšį su keliais skirtingais denotatais. Skaitmeniniu būdu (Perseus įrankiais) sugeneruoti dažniniai sąrašai iš apytiksliai 50 graikų ir lotynų kalbų tekstynų nurodo, kad terminas buvo dažnai vartojamas sudarant vietovardžius ir beveik niekada nurodant spalvų. Taip pat paminėtina, kad terminas dažniausiai aptinkamas kolokacijose (angl. fixed collocations) su daiktavardžiu „thalassa“ („jūra“). Papildomi statistiniai duomenys iš Septuagintos ir graikų Naujojo Testamento nurodo biblinę tradiciją vartoti terminą iškirtinai pastoviuosiuose junginiuose (angl. fully-fixed collocations) su terminu „jūra“. Tyrimas parodė, kad specifinis raudonos spalvos atspalvis, kurį apibūdina žodis „erythros“, vartojamas nuo VII a. pr. m. e. įvairiuose vietovardžiuose nurodant, kad vieta yra „pietryčiuose“; taip kituose vietovardžiuose vartojamas terminas „leukos“ („baltas“), reiškiantis „šiaurės vakaruose“ (plg. etnonimą Leukosyroi). Remiantis lyginamąja chronologija ir diatopiniais reiškinio patvirtinimais, siūloma hipotezė, kad terminas „erythra“ yra suprantamas tik kaip vertinys, atspindintis skitų genčių spalvų kaip keturių pasaulio šalių sistemą.

This article investigates the relation between language and cognitive processes in the contemporary Lithuanian historiography. An attempt is made to distinguish the prejudices (using Gadamer’s terminology) or framing structures (Heidegger’s fore-structures) influencing the cognitive processes involved in the translation of noetic acts and memories into communicative acts. Basing on Bergson’s representation of the relation between conscience, memory and action (in this case intended as history-writing) we investigate how the unity in the national history (the continuity in the history of contemporary political entity) is construed. In the second part of the article, a number of historiographical works are analysed in order to put to test and revise the theoretical premises. Notably, while supposedly time and space are two of the most important framing structures, in Lithuanian historiography dealing with national history space is rather a concept selected and defined by that of time – not a fore-structure. In turn, historical time seems not to be a metaphor of the experienced one – it usually refers to already linguistically formulated concepts. This is evident when scholars renounce every ‘signifier’ directly connected to a ‘signified’ (terms directly referring to language, borders, geographical elements, administrative divisions) preferring already linguistically construed ‘meanings’ (nation, identity, culture) when formulating historical problems. The possibility to frame space in time and time in language permits to construe the unity of national history. The unity in the national history is attained by exploiting the polysemy of certain expressions and figures of speech. Moreover, in order to construe the unity in the national history, scholars tend to exclude the referents even from the definitions of framing structures such as space and time. [...]

During late 15th century both cartographical and literary accounts were mainly intended as symbolic Christian interpretations of Europe. It was even imagined as physically protected from the infidels by mythical physical elements such as the Riphean Mountains. This symbolism characterized the 16th and early 17th century literature as well despite a better knowledge of Northern and Eastern Europe. The supposed unity of Christian Europe had to be represented as a real unity able to overcome all doctrinal and political divergences, thus including Muscovy and criticizing those who opposed its supposed integration – i.e., Poland-Lithuania.

Straipsnio autorius per Lietuvos istoriją siekia parodyti Alberto Vijūko-Kojalavičiaus pažiūras, lygina jas su kitais dviem to meto jėzuitų autoriais – Adamu Tanneriu ir Martinu Becanu. Autorius gina tezę, kad visiems trims rūpėjo kova su „nuožmia erezija“, tačiau abu nelietuviai tai darė tik polemizuodami, o Kojalavičius pasirinko artimesnį savo pašaukimui metodą – pedagoginį. Lietuvos istorijos autorius visa savo siela buvo mokytojas, jis siekė palaikyti tvarką, kurios pateisinimą užtikrino religinė, politinė ir dorovinė ortodoksija. Kojalavičiaus tekste straipsnio autorius įžvelgia tris lygmenis. Tai istorinis-naratyvinis, aprašantis praeities įvykius, kaip antai karas su totoriais; religinis, iškeliantis krikščionių bažnyčių vienybės idėją, kuri labai svarbi kovojant su musulmonais; galop trečias lygmuo, kur dorovė, religija ir politika susipina vidaus kovoje su gnoseologiniu reliatyvizmu ir moraliniu laisvumu, kylančiais iš kalvinistinės erezijos ir naujojo mokslinio mąstymo. Straipsnio pradžioje autorius polemizuoja su ankstesnėmis Dariaus Kuolio ir Giovannos Brogi Bercoff studijomis apie Kojalavičiaus Lietuvos istoriją: pirmuoju atveju pažymi interpretacijos anachronizmą, o antruoju – pasigenda stipresnio komparatyvistinio pagrindimo. Tačiau šios dvi studijos tampa išeities taškais paties autoriaus svarstymams.