Straipsnyje nagrinėjami Rytų Prūsijos senieji prūsų oikonimai, kurie yra susiję su produktyvia pr. topoleksema *kaim-, kilusia iš pr. apeliatyvo caymis ,,kaimas“.Visą prūsų vardyną ir oikonimus su *kaim- užrašė vokiečių metraštininkai iš gyvosios kalbos. Užrašydami nuo 1255 m. oikonimą Caym, formaliai sutampantį su pr. apeliatyvu caymis, jie atliko ir prūsų apeliatyvinės leksikos fiksavimo darbą. J. Gerulis, prūsų vardyno mokslinio tyrimo pradininkas, yra nurodęs, kad užrašytieji prūsiški vietų vardai tirti gali būti imami tik iki 1525 metų, kada, pasak jo, stabilizavosi vokiškos prūsiškų vietovardžių tarimo lytys. Straipsnyje motyvuotai atsisakyta šio J. Gerulio teiginio.Čia išnagrinėti visi iki šių dienų sukaupti oikonimai su *kaim- (dalis jų – autorės) iš Sembos, Nadruvos, šiaurinių Notangos, Bartos ir Varmės sričių. Taip pat aptarti pietinės Rytų Prūsijos dalies oikonimai su *kaim-, kurių neaptarė lenkų onomastė R. Pšybytek (R. Przybytek), išnagrinėjusi pietinės Rytų Prūsijos dalies prūsiškus resp. baltiškus oikonimus. Beje, imami R. Pšybytek pateikti XVI–XVIII a. oikonimai su *kaim- – jie buvo nepriimtini J. Geruliui. Aptartas kiekvienas oikonimas (kai kuriais atvejais imama autentiška lytis) parodant sandarą ir orientuojantis į pirmo sando kilmę. Parodyta, kad tas pirmas sandas yra asmenvardinės kilmės, retesniais atvejais apeliatyvinės kilmės. Žinoma, nurodyti ir tie atvejai, kai pirmo sando kilmė yra tik spėtina arba neaiški. Visa analizė įrodo, kad oikonimai su *kaim- Rytų Prūsijoje dažnesni už oikonimus su šia topoleksema Lietuvoje. Rytų Prūsijoje jie laikytini vakarinių baltų substrato arba adstrato liekanomis, o pats apeliatyvas yra vakarinių baltų dalykas. Pastarasis faktas turėtų būti svarbus baltų istorijos tyrėjams.