Straipsnyje aptariamos rusų kalbos leksemos voda (vanduo) raiškos formos ir būdai, kurie I. Bunino prozos tekstuose dalyvauja reikšmės vandens paviršius konceptualizacijoje. Aptariant leksemos voda konceptualizaciją, remiamasi J. Apresiano kalbinio pasaulio modelio, suvokiamo kaip „savotiška visuomenės filosofija arba kalbančiųjų požiūrio į pasaulį visuma” (Apresian, 1995а, 2, 630) ir J. Lotmano požiūriu į grožinės literatūros kalbą kaip antrinę modeliuojančią sistemą, suprantamą kaip natūraliosios kalbos antstatą (Lotman, 1998, 21–22). Tokiu būdu, empirinės medžiagos analizės atramos tašku tampa natūralioji kalba su jai būdingais reikšmės vandens paviršius bruožais. I. Bunino prozos tekstuose konstrukcijose su leksema vanduo vartojamos gramatinės lokatyvinės, direktyvinės, tranzityvinės formos su prielinksniais – na vode, na vodu, po vode, kurių kontekste realizuojama erdvinė vandens paviršius reikšmė. Reikšmės vandens paviršius semantinio komponento aktualizacija I. Bunino prozos tekstuose siejama su leksemos voda leksine aplinka, kurios pagrindą sudaro skirtingų semantinių grupių veiksmažodžiai ir daiktavardžiai. Remiantis L. Talmy topologinės rūšies teorija atlikta leksinių elementų sistematizacija, kurios pradinė semantika natūraliojoje kalboje nėra tiesiogiai susieta su reikšme vandens paviršius, parodo, kad I. Bunino prozoje vartojamos leksemos sudaro pagrindą formuojant reikšmės vandens paviršius interpretacinį lauką. Leksinės reikšmės vandens paviršius funkcionavimo kontekstui būdingas metaforiškumas. Leksemos ravnina, pole, zerkalo, glad’, zyb’, gory, cholmy, zerkal’nost’, mlečnost’ ir kt. I. Bunino prozos tekstuose tampa meninės raiškos priemone, kuri, atlikdama vandens paviršius reikšmės konceptualizacijos funkciją, akcentuoja ne tik plokščią ar reljefinę vandens realijos formą, bet ir nusako jos spalvą, mastą ir dalyvauja formuojant specifinę I. Bunino kalbai būdingą pačios Būties esmės raišką.

Straipsnyje aptariama koncepto kaip vientiso geštalto vieneto, objektyvuoto kalboje, rekonstrukcijos ir modeliavimo problema. Remiantis I. Bunino prozoje aptinkamo vandens koncepto analize, parodomos subkoncepto kaip atskiros sudedamosios mentalinio suvokinio dalies panaudojimo galimybės dekonstruojant vientisą prasminį domeną – konceptą. Subkoncepto kaip analizės instrumento panaudojimas kognityvinuose tyrimuose, autorės nuomone, padeda nustatyti santykį tarp žodyje objektyvuotų ir jo determinuojamų atskirų leksemos reikšmių ir atskirų pažinimo struktūrų. Be to, žodyje ir jo reikšmėse implikuotų kognityvinių žinių išskaidymas panaudojant subkonceptą kaip analizės instrumentą padeda rekonstruoti konceptą kaip vientisą mentalinę visumą, dalyvaujančią formuojant kalbos turinio raiškos ir pasaulėvaizdžio specifiką.