Straipsnyje analizuojamas Birutės Pūkelevičiūtės išeivijoje 1952 m. įvykęs poetinis debiutas: rinkinys „Metūgės“ sukėlė audringą reakciją kultūros spaudoje ir lietuvių bendruomenėje, kritikų nuo monės ir vertinimai išsiskyrė. Tyrinėjama pokario egzodo literatūros lauko situacija: kūrėjų ir kritikų (vyrų) dominavimas, moteriškosios lyrikos tradicija ir jos vertintojai. Pristatomos Kazio Bradūno, Ber nardo Brazdžionio, Henriko Nagio kritinės recenzijos. Reakcija į moters tapatybės apraiškas rinkinyje aptariama remiantis Juozo Girniaus, Algirdo Juliaus Greimo, Vytauto Kavolio, Birutės Ciplijauskaitės ir kt. vertinimais. Feministinis diskursas XX a. 6 dešimtmečio lietuvių literatūrologijoje dar nebuvo aktu alizuotas, tad feministiniai motyvai B. Pūkelevičiūtės poezijoje nebuvo atpažinti ir suprasti. Autorės reakcija į kritiką buvo atsiribojimas nuo poezijos kūrimo ilgam laikui. Ji tęsė veiklą kaip dramaturgė, teatro kūrėja, įsitvirtino prozos lauke. Jos antrasis poezijos rinkinys pasirodė po keturių dešimčių metų.