Some scholars support the existence of a close similarity between the role played by Latin in the Roman Empire and by English in the contemporary world as supra-local languages, by resorting to the assumption of a close similarity between the Roman Empire and today’s globalized world. However, an overview on these two historical phenomena shows substantial differences. First of all, Latin was the supra-local language par excellence only in the Western part of the empire, because in the Eastern part this role was mostly played by Greek. In addition, during the Roman Empire Latin was the language of the administration, but on the whole it did not have a notable clout, since the actors that had traditionally played a key-role in spreading languages in Modern Europe were absent: the concept of national language was unknown, there was no compulsory education, and nothing comparable to mass-media existed. By focusing on the contemporary globalized society, one can observe that language is crucial in legitimizing the institutions, in supporting specific economic powers and the cultures related to such powers. In particular, the current linguistic imperialism of English is strictly bound to those economic powers that interlock with (and take advantage of) political, military, educational structures and mass-media (as significantly witnessed by the processes of McDonaldization and Coca-Colonization). The present comparison between past and present situations is not limited to these situations as such, but is aimed at better highlighting the respective differences: in this case, the recourse to the past is useful to see the contemporary issues concerning multilingualism under a different viewpoint

The spreading of few ‘powerful’ languages to the detriment of numerous ‘weak’ languages has led to the endangerment of many idioms, a process caused by three main factors: linguistic imperialism and globalization, the language policies traditionally adopted by nation-states, and language shift. Some theoretical frameworks justify the impoverishment of linguistic diversity according to an instrumentalist viewpoint, while others support linguistic diversity. Two documents by UNESCO, for instance, underline the importance held by languages in relation to the I(ntangible) C(ultural) H(eritage), not only as vehicles of culture, but also as part of the ICH themselves. Other theoretical frameworks stress the importance of linguistic diversity according to both an ecolinguistic perspective and a rights-oriented approach. From these starting points, the expression ‘ecolinguistic capital’ is proposed to designate that particular intangible capital by implying an anthropocentric view, and composed of three interrelated elements: languages, individuals and places.

Pastaraisiais metais dėka kalbos planavimo iniciatyvų, kurios inter alia apima kalbų pripažinimą politiniu lygmeniu, susidomėta kalbų išsaugojimo klausimais. Šiame straipsnyje pristatomas tyrimas pagrįstas dichotomine situacija: kalbos, turinčios oficialiosios kalbos statusą ir plačiai vartojamos įvairiose institucijose, ir kalbos, kurios tokio statuso neturi ir yra priskiriamos dialektų kategorijai. Kadangi skirtumai tarp kalbų ir dialektų yra iš esmės sociolingvistiniai, o ne vien tik kalbiniai, netikslinga kalbos oficialųjį statusą laikyti atskaitos tašku kalbų išsaugojimo procese. Be to, žinant, kad oficialiosios kalbos statusas paprastai suteikiamas tik mažam skaičiui kalbų, siekiant išsaugoti kalbas, neturinčias oficialiosios kalbos statuso, reikalingi kiti sprendimai. Vienu iš tokių sprendimų galėtų būti dialektų planavimo iniciatyvos, kurių pagrindinis tikslas ne plėsti kalbos vartojimą įvairiuose domenuose, o siekti ją išsaugoti. Šiame tyrime dialektų planavimas analizuojamas apimant penkis etapus: (1) tekstyno planavimas pirmiausia susijęs su kalbų dokumentavimu; (2) statuso planavimas, apimantis tam tikras kalbos išsaugojimo iniciatyvas, be oficialaus statuso pripažinimo kalbinių teisių atžvilgiu; (3) prestižo planavimas – pusiausvyros išlaikymas tarp kalbų ir dialektų, pasižyminčių „silpnesniu“ statusu, skatinant kalbų vartotojų suvokimą, kad kiekviena kalba yra neatsiejama kultūros dalis; (4) kalbų mokymo planavimas, apimantis kalbų mokymo strategijas; (5) kalbos vartojimo šeimoje planavimas, skirtas stiprinti kalbos vartojimo tradicijas šeimoje

Kaip teigiama kai kuriose naujausiose ES rekomendacijose, visos kalbos privalo turėti vienodas teises pagal lygybės principą. Ši situacija reikalauja milžiniškų lėšų ir skatina valstybes bei pilietinę visuomenę ieškoti kitų galimybių, tinkančių nūdienai. Dabar renkamės iš dviejų daugiakalbystės rūšių: artikuliuota daugiakalbystė, pagrįsta trimis kalbomis (anglų, prancūzų, vokiečių), ir globalioji dvikalbystė (anglų ir gimtoji kalba). Šios dvi galimybės reiškia diskriminaciją Europos Sąjungoje, kadangi tam tikroms kalboms teikiama didesnė svarba. Svarstant bendros Europos kalbos klausimą, pasiūlyta keletas sprendimų, bet mes  jau turime kalbą, galinčią patenkinti praktiškumo, išlaidų – efektyvumo ir lygybės reikalavimus. Tai lotynų kalba, kuri šimtmečiais buvo vartojama Europoje – humanitariniuose bei gamtos moksluose, kanceliarijoje ir teisėje. Mums reikia ne Cicerono, o šiuolaikiškos kalbos ir, kaip rodo nūdienos pavyzdžiai, lotynų kalba tinka dabartinei situacijai. Europos Sąjungoje lotynų kalbos galėtų būti mokoma mokyklose, ją galėtų skleisti masinės informacijos priemonės ir ji taptų administracine kalba bei lingua franca, kuria kalbėtų Europos Sąjungos piliečiai. Iš esmės tai yra provokuojantis straipsnis, susijęs su lygiateisiškumo samprata Europos Sąjungos kalbų politikoje.