Pastaraisiais metais dėka kalbos planavimo iniciatyvų, kurios inter alia apima kalbų pripažinimą politiniu lygmeniu, susidomėta kalbų išsaugojimo klausimais. Šiame straipsnyje pristatomas tyrimas pagrįstas dichotomine situacija: kalbos, turinčios oficialiosios kalbos statusą ir plačiai vartojamos įvairiose institucijose, ir kalbos, kurios tokio statuso neturi ir yra priskiriamos dialektų kategorijai. Kadangi skirtumai tarp kalbų ir dialektų yra iš esmės sociolingvistiniai, o ne vien tik kalbiniai, netikslinga kalbos oficialųjį statusą laikyti atskaitos tašku kalbų išsaugojimo procese. Be to, žinant, kad oficialiosios kalbos statusas paprastai suteikiamas tik mažam skaičiui kalbų, siekiant išsaugoti kalbas, neturinčias oficialiosios kalbos statuso, reikalingi kiti sprendimai. Vienu iš tokių sprendimų galėtų būti dialektų planavimo iniciatyvos, kurių pagrindinis tikslas ne plėsti kalbos vartojimą įvairiuose domenuose, o siekti ją išsaugoti. Šiame tyrime dialektų planavimas analizuojamas apimant penkis etapus: (1) tekstyno planavimas pirmiausia susijęs su kalbų dokumentavimu; (2) statuso planavimas, apimantis tam tikras kalbos išsaugojimo iniciatyvas, be oficialaus statuso pripažinimo kalbinių teisių atžvilgiu; (3) prestižo planavimas – pusiausvyros išlaikymas tarp kalbų ir dialektų, pasižyminčių „silpnesniu“ statusu, skatinant kalbų vartotojų suvokimą, kad kiekviena kalba yra neatsiejama kultūros dalis; (4) kalbų mokymo planavimas, apimantis kalbų mokymo strategijas; (5) kalbos vartojimo šeimoje planavimas, skirtas stiprinti kalbos vartojimo tradicijas šeimoje

Kaip teigiama kai kuriose naujausiose ES rekomendacijose, visos kalbos privalo turėti vienodas teises pagal lygybės principą. Ši situacija reikalauja milžiniškų lėšų ir skatina valstybes bei pilietinę visuomenę ieškoti kitų galimybių, tinkančių nūdienai. Dabar renkamės iš dviejų daugiakalbystės rūšių: artikuliuota daugiakalbystė, pagrįsta trimis kalbomis (anglų, prancūzų, vokiečių), ir globalioji dvikalbystė (anglų ir gimtoji kalba). Šios dvi galimybės reiškia diskriminaciją Europos Sąjungoje, kadangi tam tikroms kalboms teikiama didesnė svarba. Svarstant bendros Europos kalbos klausimą, pasiūlyta keletas sprendimų, bet mes  jau turime kalbą, galinčią patenkinti praktiškumo, išlaidų – efektyvumo ir lygybės reikalavimus. Tai lotynų kalba, kuri šimtmečiais buvo vartojama Europoje – humanitariniuose bei gamtos moksluose, kanceliarijoje ir teisėje. Mums reikia ne Cicerono, o šiuolaikiškos kalbos ir, kaip rodo nūdienos pavyzdžiai, lotynų kalba tinka dabartinei situacijai. Europos Sąjungoje lotynų kalbos galėtų būti mokoma mokyklose, ją galėtų skleisti masinės informacijos priemonės ir ji taptų administracine kalba bei lingua franca, kuria kalbėtų Europos Sąjungos piliečiai. Iš esmės tai yra provokuojantis straipsnis, susijęs su lygiateisiškumo samprata Europos Sąjungos kalbų politikoje.