Straipsnyje pateikiami keli pasiūlymai kaip suformuoti pagarbesnį požiūrį į kultūrines ir kalbines žmonių ir bendruomenių teises, atsižvelgiant į kultūrinės standartizacijos bei likvidaus modernumo susikūrimo procesus globalizacijos kontekste. Į asmenį orientuotas požiūris yra geriausias sprendimas užtikrinant lingvistinę ir kultūrinę įvairovę. Straipsnyje pateikiamas Pietų Tirolio Schützen atvejis, kurį galima traktuoti kaip konkretų į asmenį orientuotos filosofijos pavyzdį – šimtmečius trunkantį vietinio identiteto gynimo procesą. Moderniajame amžiuje susiformavę teritorinės sukarintos grupės priešinosi Šviečiamojo amžiaus bei Prancūzijos revoliucijos ideologijai, atmesdami esminius tautos-valstybės principus. Šiais laikais jie prieštarauja globalizacijai ir kultūrinei lygiavai. Straipsnyje nagrinėjami teoriniai metmenys, susiję su (1) sociologija, t.y. R. Putnamo socialinio kapitalo koncepcija, nukreipta į pilietines pasitikėjimo ir solidarumo vertybes, (2) lingvistika, t. y. etno-lingvistiniu požiūriu į kultūrinius kalbos aspektus ir (3) filosofija, t. y. tautos-valstybės modelio kritika ir idiofobija („įvairių identitetų baimė“). Šie klausimai iškyla analizuojant Schützen veiklą, tuo būdu siūlant juos kaip šiuolaikinės visuomenės modelį. Pagal šią teoriją kultūrinės įvairovės išsaugojimas neapsiriboja kultūriniais aspektais, o apima plačią problemą – asmens ir bendruomenės suvokimą kaip du atskirus subjektus ir tuo pačiu kaip būtinus elementus, kuriant daugiakultūrinę, daugiakalbę ir į žmogaus teisių apsaugą orientuotą visuomenę.

Nowadays we are witnessing the final spread of globalization, a process leading on the one hand to cultural exchanges, but on the other hand to the cultural leveling. Thus, the necessity emerges to strengthen the sense of belonging of the people to a well defined territory together with its culture, based, first of all, on the local language. Within Italian borders, we can find a particular situation characterized by the necessity to preserve the local identity and to maintain the cultural heritage, in a place where a great importance is given to the cultural roots (as testified, for example, by the phenomenon of the ‘Schützen’): the case of South Tyrol (an autonomous province in Northern Italy), which is part of Tyrol, a territory traditionally influenced by Germanic culture. By analyzing the linguistic situation in South Tyrol it became clear in which way Italy has faced the topic of linguistic minorities, by resorting to the principals of the nation-State. In South Tyrolean schools, German is taught as an official language, but South Tyrolean dialects, which belong to Austro-Bavarian languages, are mostly disregarded. One of the EU’s future challenges should be the will to preserve the territorial identities respecting in the meanwhile local traditions, especially through the conservation of the linguistic and cultural heritage developed over the centuries. A valid solution in regard to this situation could be the teaching of the local dialects at the side of German language; such a proposal could fit for other European situations, where a common and/or national language together with the local dialects could be taught, according to the founding principal of the EU: united in diversity.