Straipsnyje pateikiami keli pasiūlymai kaip suformuoti pagarbesnį požiūrį į kultūrines ir kalbines žmonių ir bendruomenių teises, atsižvelgiant į kultūrinės standartizacijos bei likvidaus modernumo susikūrimo procesus globalizacijos kontekste. Į asmenį orientuotas požiūris yra geriausias sprendimas užtikrinant lingvistinę ir kultūrinę įvairovę. Straipsnyje pateikiamas Pietų Tirolio Schützen atvejis, kurį galima traktuoti kaip konkretų į asmenį orientuotos filosofijos pavyzdį – šimtmečius trunkantį vietinio identiteto gynimo procesą. Moderniajame amžiuje susiformavę teritorinės sukarintos grupės priešinosi Šviečiamojo amžiaus bei Prancūzijos revoliucijos ideologijai, atmesdami esminius tautos-valstybės principus. Šiais laikais jie prieštarauja globalizacijai ir kultūrinei lygiavai. Straipsnyje nagrinėjami teoriniai metmenys, susiję su (1) sociologija, t.y. R. Putnamo socialinio kapitalo koncepcija, nukreipta į pilietines pasitikėjimo ir solidarumo vertybes, (2) lingvistika, t. y. etno-lingvistiniu požiūriu į kultūrinius kalbos aspektus ir (3) filosofija, t. y. tautos-valstybės modelio kritika ir idiofobija („įvairių identitetų baimė“). Šie klausimai iškyla analizuojant Schützen veiklą, tuo būdu siūlant juos kaip šiuolaikinės visuomenės modelį. Pagal šią teoriją kultūrinės įvairovės išsaugojimas neapsiriboja kultūriniais aspektais, o apima plačią problemą – asmens ir bendruomenės suvokimą kaip du atskirus subjektus ir tuo pačiu kaip būtinus elementus, kuriant daugiakultūrinę, daugiakalbę ir į žmogaus teisių apsaugą orientuotą visuomenę.