1922 m. Vokietijoje prasidėjo Hitlerio asmens kulto sklaida, kurios apoteozė buvo galutinė „Fiurerio valstybės“ (vok. „Führerstaat“) realizacija 1934 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais. 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai pradėjus karą prieš SSRS ir iš buvusių Baltijos šalių bei Baltarusijos teritorijos liepos mėn. sudarius Ostlando Reicho komisariatą, išsiplėtė ir teritorija, kurioje egzistavo Hitlerio asmens kulto sklaida. Sėkminga karo su SSRS pradžia buvo palanki terpė suklestėti staigiam Hitlerio, kaip išvaduotojo, kultui, o viena iš pagrindinių šio kulto sklaidos priemonių tapo periodinė spauda. Šiame straipsnyje ir yra analizuojamos Hitlerio asmens kulto apraiškos 1941–1944 m. Kaune lietuvių kalba leistoje periodinėje spaudoje: kokie Hitlerio asmens kulto ir su juo neatsiejamai susijusios nacionalsocializmo ideologijos aspektai spaudoje pateikiami kaip patrauklūs, artimi ir (ar) aktualūs lietuviams? Išanalizavus šešis 1941–1944 m. Kaune leistus dienraščius ir žurnalus, daroma išvada, kad atsižvelgiant į jų leidėjų motyvus bei leidinio tikslinę grupę, Hitlerio asmens kultas buvo skleidžiamas akcentuojant skirtingus nacionalsocializmo ideologijos aspektus, kurie galėjo patraukti į Hitlerio pusę atitinkamo leidinio skaitytojus. „Policija“ akcentavo Hitlerio asmenybės ir ideologijos patrauklumą jaunimui; „Naujoji sodyba“ – galimybę netrukdomiems dėka Hitlerio, išvijusio bolševikus, ūkininkauti; „Ūkininko patarėjas“ – Hitlerio, kaip „gelbėtojo“ nuo žydų, įvaizdį, taigi, itin gajos buvo antisemitinės idėjos; „Į laisvę“ puoselėjo Hitlerio, kaip genialaus karvedžio, kultą. „Savaitė“ ir „Ateitis“ skleidė įvairius Hitlerio kulto aspektus, todėl apsiriboti vienu leitmotyvu negalima.

Straipsnyje yra analizuojamas Vermachto karių ir karininkų laisvalaikis Kaune 1941–1944 m., remiantis vokiečių kalba ėjusio bei daugiausia į vokiečių tikslinę grupę orientuoto dienraščio „Kauener Zeitung“ publikacijomis. Vokiečių įgulos Kaune laisvalaikio užsiėmimai bei jo praleidimo vietos yra suskirstytos į dvi dalis. Pirmajai grupei priklauso tokios pramogos bei įstaigos, kuriose vokiečiai linksminosi tautiniu atžvilgiu (sąlyginai) homogeniškoje aplinkoje (vokiečių užeigos, „Soldatenkino“, „Soldatentheater“, sportiniai užsiėmimai). Antrajai grupei yra priskiriami tokie laisvalaikio praleidimo būdai bei vietos, kuriose neišvengta lietuvių ir vokiečių sąveikos (bendros užeigos, bibliotekos, sportiniai renginiai, koncertai). Toks principas pasirinktas, siekiant nustatyti, remiantis V. Tininio moraliniu kolaboravimo aspektu, ar galima įžvelgti lietuvių kolaboravimo su vokiečiais apraiškų, pastariesiems leidžiant laisvalaikį. Dienraščio analizė leidžia daryti išvadą, kad lietuvių menininkai, prisidėję renkant lėšas vokiečių Karo žiemos paramos organizacijai ar kitomis aplinkybėmis linksminę Vermachto karius bei karininkus, tokiu elgesiu prisidėjo prie okupacinio režimo legitimacijos ir skatino remti (pirkti bilietus į jų koncertus, už kuriuos lėšos buvo skiriamos minėtai organizacijai) vokiečių karo mašiną. Dėl šios priežasties tokiems veiksmams apibūdinti darbo autorė yra linkusi vartoti priešingą kultūrinės (pasyviosios) rezistencijos analogiją, t. y. kultūrinio (pasyviojo) kolaboravimo terminą.