Šiuo straipsniu siekiama parodyti meditacijos ir kontempliacijos skirtumus, aptarti kontempliatyviąją meditaciją, atskleisti kontempliaciją kaip tikrąjį žmogaus buvimą, kaip išbudimą giliausiai tikrovės atverčiai. Meditacijai tampant kontempliacija, įvyksta paradoksalus ontologinis virsmas: transcendencija, Begalybė, įsikuria žmogaus viduje, imanencijoje. Šis virsmas atveria dieviškosios Tikrovės slėpinius ir mūsų esaties gelmes, sukuria tikrąją tapatybę, naująjį „aš“, vedamą Dievo valios „balso“. Dievas priima žmogų į savo tikrovę, savo slėpinį ir savo laisvę.