Sisteminiai konstruktai siūlo tvarkingai užbaigtą tikrovės vaizdą, jaukios, įrėmintos būties pojūtį. Ar į tokį pasaulį „įtelpa“ dvasia? Svarstant šį klausimą, laisva dvasia priešinama redukuotiems suvokimo modeliams su ištisu jų veikimo tinklu ir institucijų gausa. Žmogaus pastanga išsivaduoti iš nuosavo racionalumo gniaužtų atsimuša į negalios sieną, tačiau čia gelbsti Viešpaties malonė, griaudama ne žmogų varžančių sistemų darinius, bet pačią suvaržymo galią.