Sisteminiai konstruktai siūlo tvarkingai užbaigtą tikrovės vaizdą, jaukios, įrėmintos būties pojūtį. Ar į tokį pasaulį „įtelpa“ dvasia? Svarstant šį klausimą, laisva dvasia priešinama redukuotiems suvokimo modeliams su ištisu jų veikimo tinklu ir institucijų gausa. Žmogaus pastanga išsivaduoti iš nuosavo racionalumo gniaužtų atsimuša į negalios sieną, tačiau čia gelbsti Viešpaties malonė, griaudama ne žmogų varžančių sistemų darinius, bet pačią suvaržymo galią.

Šiuo straipsniu siekiama parodyti meditacijos ir kontempliacijos skirtumus, aptarti kontempliatyviąją meditaciją, atskleisti kontempliaciją kaip tikrąjį žmogaus buvimą, kaip išbudimą giliausiai tikrovės atverčiai. Meditacijai tampant kontempliacija, įvyksta paradoksalus ontologinis virsmas: transcendencija, Begalybė, įsikuria žmogaus viduje, imanencijoje. Šis virsmas atveria dieviškosios Tikrovės slėpinius ir mūsų esaties gelmes, sukuria tikrąją tapatybę, naująjį „aš“, vedamą Dievo valios „balso“. Dievas priima žmogų į savo tikrovę, savo slėpinį ir savo laisvę.

Teorinis filosofo protas, siekdamas tikrojo pažinimo, įveikia juslinio akivaizdumo regimybę ir iškelia egzistencinio apsisprendimo uždavinį žengti anapus šios regimybės ir paties mokslo idealių galimybių sferos – į esamybę, į tai, kas esti būtiškai. Fenomenologinė filosofijos kryptis, siekdama mąstymo ir būties sutapties, veiklųjį ir veikiamąjį tikrovės sandus suvienija patiriančiojo subjekto sąmonėje. Vis dėlto ši atliktis dar neužtikrina siekiamo pažintinio tikrumo – veikiau jis tampa asmeniui imperatyvu. Tokio privalėjimo galimybės formalioji sąlyga – galėjimas atsisakyti intencijos subjekto kaip siekiančiojo statuso ir tapimas pasiekiamuoju. Taigi tai, ko valingai siekti, kuo pasitikėti ir kam save patikėti, tampa pagrindine užduotimi: kitybė ir kitas – kitas asmuo, jo veidas, atsivėrimas transcendencijai fenomenologui tampa naujuoju tikrumo pagrindu, šaltiniu.