Jono Laužiko gyvenimas ir veikla, jo pedagoginis palikimas yra vienas iš reikš-mingiausių švietimo istorijos teorinių šaltinių, taip pat vienas iš asmenybės gyvenimo pavyzdžių, kuriais remtasi įgyvendinant švietimo reformą 1991 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, numatant ir sprendžiant struktūros, turinio, proceso kaitos gaires, stabdant sovietinį skaidymo, diferenciacijos procesą ir įtvirtinant „vienijančio integruojančio principo skleidimą“. Straipsnyje aptariamos Jono Laužiko idėjos ir darbai, davę pradžią neįgaliųjų vaikų „mokslinimui ir auklė-jimui“ atliepiant „visybinio ugdymo“ principą.