Šiame straipsnyje aptariama dvasinių mokslų specifika, juos išskyrusių ir jų reikšmę įvertinusių filosofų — G. Hėgelio, W Dilthėjaus, W. Wil- denbrando, F. D. Schleiermacherio, N. H. Gadame- rio, J. Ritterio - pozicijos. Apibūdinamos kai kurių lietuvių edukologų pateiktos dvasingumo apibrėžtys. Laikantis nuostatų, kad žmogus yra dvasinės prigimties, empirinio tyrimo duomenų pagrindu pateikiama Lietuvos universitetų studentų dvasinių poreikių raiškos charakteristika.

Straipsnyje aptariamas sovietmečiu daugelio žmonių sąmonėje įsigalėjęs požiūris, kad dvasingumas yra religijos ir idealizmo reliktas, yra mums svetimas. Jo pasekmė yra destruktyvi žmonių, ypač jaunimo, vertybinė orientacija:pragmatizmas (beatodairiškas naudos siekimas), hedonizmas (malonumų vaikymasis), konformizmas (prisitaikėliškumas). Atgavus nepriklausomybę (1990 m.) Lietuvos edukologai, kitų mokslų atstovai didelį dėmesį skyrė dvasingumo ugdymo problemoms, parašė fundamentalių darbų, kuriuose išryškino konceptualiuosius dvasingumo dalykus. Straipsnyje apibendrinti empirinio tyrimo rezultatai, liudijantys apie nepakankamas studentų dvasinio tobulėjimo galimybes universitetuose.