Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje prasidėję visuomenių kultūros ir vertybių pokyčiai siejami su liberalizacija, individualizmu, hedonizmu. Tai lemia, kad vertybinė kaita visuomenėse tampa vis aktualesnė – tradicijos reikšmė mažėja, individo įsipareigojimas grupinėms vertybėms nyksta, jį pakeičia individo savirealizacija. Po karo įsivyravus taikos laikotarpiui moderniųjų valstybių kariuomenių svarba sumenko. Kariuomenes palietė organizaciniai pokyčiai ir jos perėmė civilinių organizacijų požymius. Šiuolaikinės visuomenės fone karininko tapatybė savo bruožais supanašėjo su vadybininko ar įprastinio biurokratinio tarnautojo (Nuciari 2006). Anksčiau karininko profesija buvo siejama su heroizmu, idealu, garbe ir prestižu. Karininkų korpusas buvo laikomas kariuomenės elitu, pasireiškiančiu savo lyderyste, aukštais kariuomenės etikos standartais. Šios vertybės atsispindi ir tebėra aktualios kariuomenės norminiuose dokumentuose. Tačiau karininkas yra ne tik kariuomenės atstovas, bet ir šiuolaikinės visuomenės narys. Karo psichologams atliekant vidinius kariuomenės personalo kaitos tyrimus paaiškėjo, kad pagrindinė profesinės karo tarnybos karių sutarčių nutraukimo priežastis yra nepasitenkinimas individualių poreikių išpildymu. Ši išvada liudija apie skirtingų poreikių konfrontaciją: individualių poreikių suderinamumo problemiškumas kolektyvines vertybes propaguojančioje institucijoje. Šiuolaikinėje visuomenėje karininkas patiria iššūkį, privalėdamas derinti skirtingas kultūrines kariuomenės vertybes ir šiuolaikinės visuomenės normas. Ši prieštaringų normų konfrontacija lemia ambivalencijos akumuliaciją. Tai pasireiškia kaip socialinis spaudimas, diskomfortas, kurį karininkai patiria savo kasdienybėje derindami konfrontuojančias vertybes. Straipsnyje atskleidžiama, kad ambivalencija karininko profesinėje tapatybėje pasireiškia per savirealizacijos problemiškumą, šeimos prioretizavimą, hierarchines bendravimo normas.