Straipsnyje analizuojamos Søreno Kierkegaard’o filosofinio personažo Teisėjo Vilhelmo etinės pažiūros. Įprastai Teisėjas Vilhelmas yra siejamas su Hegelio filosofine teorija, kurioje siektinas etinis gyvenimas yra suprantamas kaip Sittlichkeit, vyraujančių etinių bei moralinių normų laikymasis. Analizuojant S. Kierkegaard’o veikalo Arba / arba II dalį, straipsnyje kvestionuojamas tokios sąsajos pagrįstumas ir atskleidžiama, kad esama nemažai argumentų, leidžiančių permąstyti Teisėją Vilhelmą kaip Immanuelio Kanto etikos atstovą.

Straipsnyje permąstoma įprastinė Kierkegaard’o egzistencinių stadijų schema. Pateikiami tekstiniai šaltiniai, kuriuose Kierkegaard’as aptaria dar vieną etikos sampratą. Ši samprata yra identifikuojama kaip antroji etika. Antroji etika yra tampriai susijusi su religine sfera ir grindžia religinės sąmonės gimimą. Straipsnyje aptariama religinės sąmonės nekomuni kuojamumo problema. Išskiriami du šios problemos aspektai – paradokso akimirkos nekomunikuoja mumas, remiantis formaliąja logika, bei buvimo etinėje-religinėje stadijoje nekomunikuojamumas dėl skirtingų diskursų tarp skirtingų stadijų.