Straipsnyje pasitelkiant XV–XVI a. italų literatūros kūrinius tiriamas iškalbos ir karybos ginčo tematizavimas, retorikos kaip alternatyvios galios priemonės motyvas. Gretinamos riterinės literatūros tradiciją savitai plėtojančios Matteo Marios Boiardo („Įsimylėjęs Rolandas“ – „Orlando Innamorato“, 1483, 1495) ir Ludovico Ariosto („Pašėlęs Rolandas“ – „Orlando Furioso“, 1532) poemos, taip pat universalios asmenybės idealą formuojantis Baldassare’ės Castiglione’ės traktatas „Dvariškio knyga“ („Il Libro del Cortegiano“, 1528). Ariostas greta tradicinio kario idealo iškelia ir kitą galios motyvą – retorinius personažų gebėjimus, humanistinės kultūros kontekste pratęsdamas senovinę fortitudo et sapientia sąsają. Retorikos, verbalinio poveikio motyvas čia vis dėlto ambivalentiškas, nes žodžio menas kartais laikomas silpnojo ginklu, manipuliavimu ar net kerais. Tuo tarpu Castiglione’ė dialogo formos traktate originaliai taiko Cicerono dialogo „Apie oratorių“ idėjas – retorika peržengia verbalinės tobulo dvariškio raiškos ribas ir virsta elgsenos apskritai strategija, asmenybės buvimo / atrodymo visuomenėje būdu. Nužymimos ir kai kurios modernios XVI a. pradžioje ryškėjusios krizės implikacijos.