Straipsnio tikslas – gilintis į vilties bei laisvės ryšį. Tinkamiausias metodas – hermeneutika, nes ji yra atvira laiko ženklams ir konkrečiam asmeniui, nuolat esančiam kelyje. Nes interpretavimas – tai laikysena kūrinio ne objekto atžvilgiu, Kūrėjo ne daikto akivaizdoje. Todėl prasmė nėra daiktiškai turima, ji veikiau yra nuolatinė nuoroda. Žymus šiuolaikinis mąstytojas Paulas Ricoeuras įvardija: „Viliuosi būti tiesoje“. Juk nuostaba yra galima, nes pasaulis yra Transcendencijos analogija, tuo tarpu viltis yra būtina, nes pasaulis yra visai kas kita negu Transcendencija. Ch. Péguy himnas vilčiai Portikas (1929) ištryško iš giliausios nevilties. Tarp dviejų didelių savo sesių – tikėjimo ir meilės – viltis yra mažoji, bet patraukianti visus. Tai viltis, nustebinanti ir Dievą. Viltis yra laukimas ir ištikimybė: laukimas to, kas mums nepavaldu; ištikimybė, nes pažadas jau slypi mūsų veiksmo ir minties gelmėje. Viltis leidžia priimti tai, kas nepriklauso vien nuo mūsų; ji atveria galutinės tikrovės kitokiškumui, kuris jau patiriamas mūsų konkrečioje kasdienybėje.