Straipsnyje aktualizuojama ugdymo filosofijos reikšmė ugdymo mokslui. Kartu atkreipiamas dėmesys į prieštaringas šiuolaikinės ugdymo filosofijos traktuotes dabartinėje situacijoje, kurių fone iškyla ir Lietuvos ugdymo filosofijos interpretacijų įvairovės problema. Tarp jų išskiriamas profesoriaus B. Bitino - ilgamečio ugdymo filosofijos puoselėtojo - požiūris į kertinius ir pastaruoju metu diskutuojamus ugdymo filosofijos klausimus: ištakas, paskirtį, uždavinius, kryptis, į ugdymo filosofijos santykį su ugdymo mokslais. Atskleidžiami ir ugdymo tikslų filosofinių pagrindų, nagrinėjamų asmens dvasinės raidos kontekste, vertinimai. Taip pat pateikiamas požiūris į ugdymo aksiologijos esmę, įprasminančią vertybių funkcionavimą ugdymo struktūroje ir pagrindžiančią auklėjimo teorijos objektyvumą.

Straipsnyje siekiama pagrįsti demokratijos aktualumą ir prieštaringumą globalizacijos iššūkių kontekste. Remiantis politologų, sociologų ir filosofų požiūriu, aptariama demokratijos ir kultūros ryšis, tautinės kultūros įtaka politiniam gyvenimui, pusiausvyros tarp kultūros ir politikos būtinumas, tautinio tapatumo tęstinumas ir kaita. Suaktualinama Meilės Lukšienės - kultūrologės ir edukologės - požiūris į demokratijos esmę ir ugdymą, grindžiamą kultūros ir individo, kultūros ir dorovės, kultūros ir švietimo sąveika. Šių idėjų kontekste, kaip demokratijos ugdymo sąlyga, pristatomas ir vyresniųjų mokinių požiūris į vertybes.