XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės dokumentuose, Vilniaus gyventojų atsiminimuose, spaudoje minimas eksdivizinių namų kvartalas, įsikūręs daugiausia Žydų, Antokolskio, Stiklių gatvėse. Jame pastatai avarinės būklės, būdingas didelis gyventojų tankumas ir antisanitarinės gyvenimo sąlygos. Šie šaltiniai inspiravo klausimą apie kadaise patrauklaus gyvenamojo būsto šalia miesto centro pokyčius 1795–1940 metais: eksdivizinių namų atsiradimo Vilniaus žydų gyvenamajame kvartale klausimus, gyvenamojo būsto degradacijos kvartale aspektus, Vilniaus miesto administracijos ir gyventojų iniciatyvas dėl kvartalo atnaujinimo. Ilgalaikėje perspektyvoje analizuojama kvartalo raida leis prisidėti prie šiuolaikinių miestų sociologinių tyrimų, kuriems neretai trūksta miesto plėtros istorinio konteksto.

Straipsnyje nagrinėjamas Vilniaus pirklių krikščionių dinastijų socialinės padėties įtvirtinimas, jų tapatybę XIX a. antrojoje pusėje stiprinę veiksniai, kai teisinės sistemos kaitos sūkuryje dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių keitėsi ne tik pirklių teisinė padėtis, jų adaptavimasis socialinėje ir ekonominėje erdvėje, bet ir pirklių savivertė. Visa tai veikė ir pirklių krikščionių dinastijų socialinę tapatybę.

Straipsnyje, pasitelkus Čikagos sociologijos mokyklos modernių miestų struktūros ir plėtros analizės idėjas, tiriama vieno iš Rusijos imperijos gubernijų centrų – 1870–1914 m. Kauno miesto – socioekologinė struktūra. Pirmojoje straipsnio dalyje pristatomas E. Burgesso „koncentrinis miesto modelis“, kuris laikytinas labiausiai reprezentatyvia modernaus miesto struktūros ir plėtros analizės teorine priemone. Antrojoje dalyje šis modelis taikomas analizuojant 1870–1914 m. Kauno socioekologinę struktūrą. Išvadose pateikiamas atsakymas, kokioje modernaus miesto struktūros ir plėtros stadijoje buvo tiriamojo laikotarpio Kauno miestas. Tyrimo naujumą ir aktualumą atskleidžia: 1) pirmasis bandymas pateikti 1870–1914 m. Kauno miesto struktūros ir plėtros analizę pasitelkiant modernaus miesto socioekologines koncepcijas; 2) prisidėjimas prie tarpdisciplininio istorijos ir socialinių mokslų (būtent – miesto ekologijos teorijų) dialogo plėtros; 3) tęsiami Rusijos imperijos priklausomybės laikotarpio didžiųjų Lietuvos miestų socioekologinės struktūros tyrimai.