Straipsnyje analizuojamas šiuolaikinio hinduizmo reiškinys Lietuvoje, jo apibrėžties ir saviidentifikacijos problema, raiškos formų įvairovė ir santykis su visuomene. „Gyvųjų hinduizmų“ (angl. living hinduisms) studijos ir tyrimai Lietuvoje nėra išplėtoti. Viena iš to priežasčių yra šių grupių saviidentifikacija – atsiribojimas nuo tradiciškai suprantamo religingumo (hinduizmo) ir dvasingumo skleidimo tikslų pabrėžimas. Šio straipsnio autorė pažymi, kad šis hinduizmo bruožas sietinas su Lietuvos socialiniu kontekstu – vyraujančia katalikybe, ir aptaria šiuolaikinį hinduizmą kaip religinę alternatyvą, atsiliepiančią į tam tikrų socialinių grupių egzistencinius ir ontologinius lūkesčius. Remdamasi empirinio tyrimo, atlikto 2006 m., duomenimis, ji teigia, kad šiuolaikiniam hinduizmui atstovaujančios bendruomenės ir jų sekėjai Lietuvoje suformuoja tam tikrą dvasingumo terpę, kurią gana palankiai priima visuomenė, nes nelaiko jos grėsme vyraujančiai religijai – katalikybei. Tyrimo duomenys atskleidžia šiuolaikinio hinduizmo formų raiškos įvairovę Lietuvoje, varijuojančią nuo tradiciškesnio mokymo ir praktikų iki liberalesnių dvasingumą skleidžiančių organizacijų.