The article analyses the tendencies of the usage of diminutives in spoken Lithuanian as well as the productivity of their derivational types. Texts or two East Aukštaitian subdialects were compared, and the obtained results demonstrated that uteniškiai tend to use more diminutives that vilniškiai (1,9:1). The data also allows to conclude that in both subdialects diminutives aim to express the speakers' inner state rather than visual evaluation of an object or emotional relationship with the subject being discussed. The author argues that diminutives are often used to make the speakers' language more elaborate and flowery. Lithuanian cultural tradition - the sbundant use of diminutives in folk songs - might have formed this aesthetic attitude.

Šiame straipsnyje aptariami Romualdo Granausko kūrinių kalboje vartojami tarminiai leksiniai vienetai. Empirinė medžiaga rinkta iš tų kūrinių, kuriuose, manytina, autorius labiausiai pasirodo (išsiduoda) esąs šiaurės žemaičių tarmės atstovas (rinkinys „Gyvulėlių dainavimas“ (1998 m.), „Raudonas ant balto“ (2000 m.), romanas „Rūkas virš slėnių“ (2007 m.). Straipsnyje apsiribota aptarti tik leksines tarmybes, nors minėtuose kūriniuose raiškiai paliudytos visų lygmenų tarmės ypatybės – ir fonetinio, ir morfologinio, ir žodžio darybos. Žemaitybės straipsnyje aptariamos pagal paplitimo arealą, bandoma nustatyti, kurios jų bendros ne tik žemaičiams, bet ir kitoms tarmėms. Granausko tekstuose rastų tarmybių arealas nustatytas, remiantis „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis. Leksinės žemaitybės, vartojamos tiriamojo rašytojo kalboje, kaip ir kiti tarminiai vienetai, padeda tiksliai identifikuoti kūrinių personažus kaip tam tikros realios Lietuvos vietos gyventojus net ir tais atvejais, kai nėra tiksliai apibrėžta veikėjų veiksmo vieta. Be abejo, jos sukuria ir savitą Romualdo Granausko stiliaus koloritą.