The aim of our research is to elaborate the theory and methods of improving pre-school children's physical training proceeding from the formation peculiarities of motor function. The research work was carried out on children of 3-6 years old at pre-school establishments and 1st classes of schools in Klaipėda and another places in Lithuania during 1982-1992, 2413 children taking part in it. [...]

The investigation of 5–6 year children's physical activity, physical development and physical capacity has been investigated during the school year in 1995–1996 and 1996–1997 in Klaipeda city. The objective of the investigation has been to investigate the volume of the 5–6 year children's physical activity, peculiarities of their individual expression and to determine relation of the physical activity to the physical development and physical capacity. [...]

Tyrimo tikslas – ištirti 12–14 metų mokinių požiūrį į kilnų elgesį ir atskleisti jo raišką sportinėje veikloje. Tyrime dalyvavo 225 Klaipėdos ir Plungės miesto 12–14 metų mokiniai. Buvo taikomi šie tyrimo metodai: literatūros šaltinių analizė, anketinė apklausa, situacijų analizė, statistinė analizė. Tyrimo rezultatai parodė, kad sportine kova žavisi beveik pusė (47,1 %) tiriamųjų. Jiems svarbu žaidėjų kovinė dvasia, ryžtas, varžybų taisyklių laikymasis. Daugiau kaip trečdaliui respondentų (35,1 %) svarbu varžybų rezultatas, nepaisant to, kokiu būdu jis pasiektas. Garbingos sportinės kovos samprata šiuo amžiaus tarpsniu dar nėra pakankamai susiformavusi: 66,3 % mokinių nuomone, sporto varžybose visada reikia gerbti varžovus, kovoti laikantis taisyklių, nesvarbu, koks būtų varžybų rezultatas; 22,0 % mokinių teigė, kad reikia visais įmanomais (net negarbingais) būdais siekti pergalės, 9,6 % pažymėjo, kad iš principo taisyklių reikia laikytis, o 2,1 % nurodė, kad galima ir pažeisti taisykles, jeigu taip nurodo treneris. 78,5 % mokinių nuomone, kilnus elgesys pasireiškia tiek sportinėje veikloje, tiek ir gyvenime. Jie kilnų elgesį supranta kaip pasiaukojimą, sąžiningumą, žaidimo taisyklių laikymąsi, paslaugumą, gailestingumą, atjautą. 13,2 % mokinių kilnų elgesį supranta kaip išdidumą, pasitikėjimą savimi. 8,3 % mokinių pasirinko kilnaus elgesio neapibūdinančias savybes. Atlikus tyrimą nustatyta, kad paauglystės amžiuje dar tik formuojasi paauglių vertybinės nuostatos: kilnaus elgesio, sąžiningos ir garbingos kovos samprata, ir jų apraiškos sportinėje veikloje ir gyvenime. Olimpinis ugdymas suteikia galimybę paaugliams kilnų elgesį ir garbingą sportinę kovą suvokti nedirektyviai – per sporto fenomeną, konkrečiose situacijose ir kartu juos praturtinti prasminėmis sampratomis.

Tyrimo tikslas – ištirti kokybinius ir kiekybinius 5–7 metų vaikų judesių koordinacijos parametrus, jų kaitos tendencijas ir ypatumus bei nustatyti koordinacinių gebėjimų ugdymo programos veiksmingumą. Straipsnyje pateikiama priešmokyklinio amžiaus (5–7 metų) vaikų koordinacinių gebėjimų kaita ir įvertinta ugdymo įtaka. Vaikų motoriniai gebėjimai buvo nustatyti Bruininks-Oseretsky motorinių įgūdžių testų rinkiniu (Bruininks, 1978). Koordinacijos testą sudarė aštuonios užduotys, tiriančios gebėjimą atlikti nuoseklius tikslius judesius ir kartu koordinuoti abi kūno puses. Buvo tirta vienavardė ir įvairiavardė koordinacija (dešinės ir kairės rankos ir kojos, abiejų rankų ir kojų). Dvejus metus buvo vykdomas ugdomasis eksperimentas. Tyrimuose dalyvavo 120 vaikų. Priešmokyklinio amžiaus vaikų koordinacija labai priklauso nuo gebėjimo tinkamai derinti dešinės ir kairės kūno pusės, abiejų rankų ir kojų judesius, juos atidžiai kontroliuoti rega, taip pat nuo erdvės, krypties ir tempo suvokimo, judesio amplitudės suvokimo, veiksmo atlikimo racionalumo ir trukmės. Mūsų testavimo rezultatai rodo, kad vaikų koordinaciniai gebėjimai priklauso nuo amžiaus. Penkiamečiai nėra pajėgūs atlikti tikslių ir sudėtingų judesių, dažnai nesuvokia erdvės ir judesių atlikimo laike parametrų, negali išlaikyti dėmesio. Šeštaisiais ir septintaisiais gyvenimo metais gerėja orientacija erdvėje, sparčiai tobulėja koordinaciniai gebėjimai. Šio amžiaus vaikams lengviau atlikti judesius tos pačios pusės ranka ir koja (dešine ranka – dešine koja ir kaire ranka – kaire koja) negu priešingos pusės. Iš atliktų tyrimų rezultatų matyti, kad mergaičių ir berniukų koordinaciniai gebėjimai skiriasi nedaug, tačiau nustatyti ryškūs individualūs skirtumai. Pedagoginio eksperimento rezultatai rodo, kad kryptingai ir tikslingai atliekant koordinaciją lavinančius pratimus ir žaidimus gerėja kokybiniai ir kiekybiniai koordinacijos rodikliai. Koordinaciniai gebėjimai transformuojasi ugdymo procese pereidami į aukštesnį lygmenį, kuris pasireiškia racionalesniais, tikslesniais ir laiku atliekamais judesiais bei geresne užduočių atlikimo kokybe. Koordinacijos užduočių atlikimo rezultatai rodo, kad mūsų parengta šiam eksperimentui E grupės koordinacinių gebėjimų ugdymo programa buvo veiksmingesnė nei kontrolinės grupės.

Vertybių įsisąmoninimas laikomas svarbiausia asmenybės sėkmingo ugdymo prielaida. Mokykla yra svarbi institucija, koncentruojanti dėmesį į mokslo pagrindus, tačiau iki galo nepanaudojanti dorovinių vertybių ugdymo galimybių. Šiame straipsnyje aptariama Astos Budreikaitės daktaro disertacija „Paauglių dorovinių vertybių raiška ir plėtotė olimpinio ugdymo pagrindu“. Atliktas nuoseklus teorinis ir empirinis tyrimas yra svarus indėlis į Lietuvos edukologijos mokslą. Jame atskleidžiamos paauglių dorovinių vertybių plėtotės galimybės remiantis olimpinio ugdymo vertybėmis ir nuostatomis, turinčiomis ne tik pedagoginę, bet ir socialinę prasmę. Parengtas paauglių dorovinių vertybių raiškos olimpinio ugdymo pagrindu teorinis-empirinis modelis, apimantis kognityvųjį (išreiškiamą per dorovinių vertybių reikšmingumo pripažinimą ir prasmingumo suvokimą), emocinį (asmens emocijų, išgyvenamų santykiuose su savimi ir su kitais asmenimis – draugu, kūno kultūros mokytoju, komandos nariais, varžovais, stabilumą), elgesio (mokėjimo analizuoti ir vertinti elgesį konkrečioje sportinės veiklos situacijoje nuoseklumas, gebėjimo taikyti dorovinius sprendimus) lygmenis. Empiriškai patikrintas šio modelio veiksmingumas. Veiksniai, darantys poveikį paauglių dorovinių vertybių raiškai, tirti trimis aspektais: pagal lytį, amžių (11–13 metų), fizinį aktyvumą (sportuojantys ir nesportuojantys paaugliai). Iš esmės statistiškai reikšmingi skirtumai rodo, kad mergaitės iš instrumentinių vertybių labiausiai vertina atsakingumą, o berniukai – darbštumą; nesportuojantys paaugliai – atsakingumą ir darbštumą, bet mažiausiai svarbiomis vertybėmis laiko lyderiavimą, drąsą ir atkaklumą. Šeštos klasės mokiniai giliau suvokia dorovinių vertybių prasmę negu penktokai. Tai reiškia, kad paauglių dorovinių vertybių prasmės suvokimo gilumui turi įtakos tik amžius. Sportuojantys berniukai dažnai džiaugiasi savo sportiniu gyvenimu, žavisi savo laimėjimais ir pasitiki draugu varžybose, o mergaitės dažnai išgyvena kaltės jausmą dėl savo komandos pralaimėjimo. Vadinasi, berniukai dažniau patiria teigiamas emocijas santykyje su savimi ir draugu, o mergaitės dažniau išgyvena neigiamas emocijas. Pažymėtina, kad tik lytis ir fizinis aktyvumas (sportuojantys ir nesportuojantys paaugliai) turėjo statistiškai reikšmingos įtakos emocinių išgyvenimų stabilumui. Įgyvendinant pedagoginio eksperimento programos tikslą ir uždavinius parengtos ir praktiškai išbandytos strategijos: 1) vertybių aiškinimo; 2) vertybių prasmės suvokimo; 3) olimpinių vertybių integravimo į dorovinio ugdymo turinį; 4) dorovinių vertybių integravimo į formaliąją ir neformaliąją fizinio ugdymo veiklą; 5) dorovinių vertybių elgesio raiškos vertinimo ir įsivertinimo. Šių strategijų taikymas padėjo paaugliams pagilinti dorovinių vertybių prasmę, žadino pozityvias emocijas vertinant, įsivertinant ir apmąstant savo ir kitų elgesį, taip pat skatino aktyviai dalyvauti sportinėje ir kitoje veikloje (įvairiuose projektuose, sporto renginiuose) ir elgtis pagal olimpinius idealus ir vertybes. Vadinasi, apėmė visus tyrimo modelio komponentus – kognityvųjį, emocinį ir elgesio lygmenis.

Straipsnyje siekta nustatyti kūno kultūros mokytojų pedagoginiame darbe patiriamus stresorius. Tyrimo tikslas – nustatyti kūno kultūros mokytojų darbinius stresorius ir jų sąsajas su sociodemografiniais kintamaisiais. Tyrime dalyvavo 118 kūno kultūros mokytojų, dirbančių bendrojo lavinimo mokyklose. Duomenys buvo renkami naudojant darbinių stresorių ir sociodemografinį klausimynus. Gauti duomenys apdoroti taikant parametrinę statistiką, naudotas Mann-Whitney (U) kriterijus. Tyrimas parodė, kad kūno kultūros mokytojai svarbiausiais streso šaltiniais savo darbe įvardija įvairių dokumentų ir kitų „popierių“ gausą, švietimo sistemos reformas ir didelę atsakomybę už mokinius. Netinkamos darbo sąlygos, psichologinis klimatas mokykloje, darbas su skirtingos lyties moksleivių grupėmis, problemos su moksleivių tėvais kūno kultūros mokytojams beveik nekelia streso. Jaunesniems ir mažesnį pedagoginio darbo stažą turintiems mokytojams didelis skaičius mokinių sporto salėje kelia didesnį stresą nei jų vyresniems ir ilgiau dirbantiems kolegoms. Vyresni ir ilgiau dirbantys kūno kultūros mokytojai pažymėjo, kad jiems stipresnis darbinis stresorius yra didžiulė atsakomybė už kitus, įvairių dokumentų ir kitų ,,popierių” gausa, kūno kultūros mokytojo darbo neįvertinimas. Vyrai yra nepatenkinti mažais atlyginimais, o moterys nurodo, kad kitų dalykų mokytojų požiūris į kūno kultūrą kelia nepasitenkinimą darbu. Mokytojams vyrams mažas atlyginimas, o mokytojoms moterims kitų pedagogų požiūris į kūno kultūrą sukelia stresą. Mieste dirbantys mokytojai moksleivių nepagarbą ir didelį mokinių skaičių klasėse vertino kaip didesnį stresorių nei rajonuose dirbantys kūno kultūros mokytojai. Kūno kultūros mokytojai, dirbantys gimnazijose, konkurenciją mokymo įstaigoje vertina kaip stipresnį stresorių nei pedagogai, kurie dirba pagrindinėse ar vidurinėse mokyklose.

The aim of the paper is to examine the characteristics of PA expression of the girls who do not do sports on weekdays in different seasons. The research sample included 24 adolescents – 8th formers who did not do sports. In the experimental group (hereinafter: Group E), the girls’ PA was increased by implementing an educational PA programme developed by the authors. The programme was implemented through different forms acceptable to the girls. The girls of the control group (hereinafter: Group C) did not participate in the events of the educational PA programme. The girls of both E and C groups participated in the classes of physical education. [...]