Henrikas Nagys Antrojo pasaulinio karo metais atsiskleidė kaip savito braižo poetas, neoromantinėje tradicijoje integruojantis modernistines išraiškos priemones. Jo estetines pažiūras formavo Juozo Girniaus egzistencialistinė filosofija, postimpresionistinė vokiečių ir austrų poezijos tradicija. Dar prieškariu jį domino pranašo galių turinčio kūrėjo ir kasdienybėje panirusios minios intelektualinis ir ontologinis konfliktas. Vokietmečiu Nagys ir daugelis jo kartos literatų reflektavo herojinį egzistencializmo aspektą. Nagys, kaip ir Girnius, jautėsi gyvenąs totalitarizmo pažymėtoje vulkaninėje epochoje, kur poeto bei mąstytojo radikalūs svarstymai „sprogdina dabartį“, yra pavojingi režimui. Nagys karo patirtį apmąstė kaip ribinę egzistencijos būseną, heidegeriško „buvimo mirties-link“ etapą. Šiame straipsnyje nagrinėjami daugiausiai 1941–1944 metais rašyti Nagio tekstai (daugelis jų vėliau nebuvo įtraukti į jo kūrybos rinktinę), kurie liudija poleminę įtampą, gyvenamojo laiko dramatizmą, vidinius prieštaravimus.

Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į išeivių rašytojų epistolinę komunikaciją: A. Nykos - Niliūno laiškus A. Vaičiulaičiui ir H. Nagio – J. Aisčiui. Atidesnis šios korespondencijos skaitymas galėtų paneigti mitą apie neišvengiamą generacinį konfliktą. Laiškuose gausu pagarbos ženklų, ieškoma tiesioginio kontakto ir tikimasi sutarti dėl estetinių vertybių. Atrandama retorinė etoso strategija, padedanti įtikinti, įtvirtinti poziciją, nepažeidžiant adresanto ir adresato distancijos.

Lietuvių tautinio atgimimo epochos klasiko Jono Mačiulio-Maironio visuomeninė, bažnytinė veikla ir poetinė kūryba yra politiška Aristotelio politeia prasme. Jis prisiėmė atsakomybę už Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimo programą, buvo vienas iš šios partinės struktūros formuotojų 1905–1906 m., laikėsi konservatyvių, nuosaikių pažiūrų, nors kritikavo caristinį režimą, reikalavo Lietuvai tautinės autonomijos. Po 1918 m. jo pažiūros buvo artimesnės tautininkams. Jo politines satyras, rašytas daugiausiai jau nepriklausomoje Lietuvos respublikoje, noriai aptarinėjo sovietmečio kritika, teigusi, kad Maironis nusivylė parlamentine demokratija ir valdančiuoju elitu. Tai vadinamojo žemojo stiliaus kūriniai, papildantys patriotinę kūrybą, tapusią tiltu tarp dviejų Lietuvos vizijų – praeities, „skaisčios idealų troškimų srities“ ir dabarties, „žemiškos, apčiuopiamos, bent kiek nustojusios skaistumo ir aureolės“ (perfrazuojant Maironio mintis apie Vasario 16-ąją). Išvengdamas tiesioginio politinio angažavimosi, Maironis veikė kaip reikšmingas kultūrinės opozicijos atstovas, eurocentrinių pažiūrų katalikų intelektualas. Kokybine prasme Maironio satyros dažnai yra magistralinio jo poezijos kelio „patiltė“, kita vertus, jos įkvėpė kritiškai nusiteikusius literatus, prisidėjo prie poetinės satyros žanro raidos.

Straipsnyje svarstomas 1883–1895 m. savo politinę pasaulėžiūrą formavusio Jono Mačiulio-Maironio santykis su etnolingvistinio nacionalizmo ideologija. Maironis priklausė būreliui jaunųjų katalikų, nusiteikusių bendradarbiauti pasauliečių inteligentų dominuojamoje nelegalioje spaudoje. Akcentuojama, kad jo viešojoje veikloje derėjo romantinis nacionalizmas, konservatizmas, nuosaikus socialinis kriticizmas ir kompromiso pastangos. Teigiama, kad Maironis orientavosi į aukštąją kultūrą, kreipėsi į idealų adresatą.

Žemininkų kartos Kanadoje gyvenęs lietuvių poetas Henrikas Nagys buvo polemiška asmenybė. Iki pat septinto dešimtmečio jis aktyviai dalyvavo liberaliųjų diasporos intelektualų suvažiavimuose, supažindino jaunąją auditoriją su Vakarų modernizmo ir egzistencializmo estetika, kartu pabrėždamas lingvocentrinio patriotizmo svarbą, poeto atsakomybę prieš tautą ir istoriją. Nagio sesuo Liūnė Sutema ir jo draugas Algimantas Mackus priklausė vėlesnei lietuvių išeivių kartai, kuri tiesiogiai susidūrė su tapatybės krize, pirmenybę teikė individualios išraiškos laisvei, o ne kolektyvinėms solidarumo deklaracijoms. „Nužemintųjų generacija“ išsiskyrė dėmesiu kalbos mitologinei dimensijai, folkloriniais motyvais, pesimistiniu požiūriu į diasporos ateitį, istorijos pertrūkio, atominės katastrofos nuojautomis. Nagiui buvo svarbios konservatyviosios kultūros strategijos – atminties žadinimas, bendruomenės intelektualinė mobilizacija, literatūrinių herojų kanonizacija.

Lithuanian exile poet Henrikas Nagys (1920–1996) created some cultural heroes who belong to the semantic field of the “žemininkai” generation, but express the genuine experience of the mid-20th century. They may be characterized as mobile, nostalgic, travelling in space and time and breaking all boundaries. In his early writings there are many lyrical figures who refer to the biblic paraphrases of the Prodigal Son, to the romantic wanderers of H. A lain-Fournier’s Le Grand Meaulnes, or to Ch. Baudelaire’s symbolic image of flaneur who got himself lost in the urban public spaces. The influence of (neo)romanticism and some cliches of quotidian poetic vocabulary are evident: Nagys’s pitiful wanderers present themselves as emotionally depressed vagabonds who suffer from the postwar traumas and observe the twilight of Western civilization. Robinson plays the role of the cultural demiurge and his vision of the future is optimistic, though sometimes polemic. Charon relates to the Antique mythology and to the symbolism of death, but also to the paradigm of transition in space. The subject of Nagys’s poetry tries to balance the positions of theological and atheistic existentialism.

Henrikas Nagys in his early years was a reformer of the Lithuanian poetic lexicon; he maintained links with the tradition of Western modernism and was distinguished by sociability and by patriotic rhetoric. He contributed to the mass media of the exile community not only as a literary critic but also as a political reviewer. In the period from 1968 to 1970, when mass protests took place in North American universities, some members of the liberal wing of the Lithuanian exile community in the West chose a more radical world-view. During these years Nagys served as editor of the weekly Nepriklausoma Lietuva (Independent Lithuania) which was published in Montreal, Canada. For Nagys, this was a time of intellectual crisis: he encouraged members of the community to demonstrate their civic consciousness and force their way out of the enclosed national ghetto but at the same time he spoke out against naïve revolutionary slogans. In 1970 there was a severe conflict between Nagys and the avant-garde intellectual and poet Jonas Mekas who was considered an idealist fighting for justice in the entire world. For Nagys, the tragedy of exile was the most important object of contemplation, and he promoted the slogan “let’s be more selfish” as an alternative to the universal empathy of the leftist intellectuals. He thought about freedom and democracy as a “double-edged sword” which could harm those who used it without responsibility. The polemics and provocative discussions of that time showed that the media of the émigré community didn’t distance themselves from the everyday problems of the Western world, such as colonialism, racism, and ideological opposition.