Lietuvių tautinio atgimimo epochos klasiko Jono Mačiulio-Maironio visuomeninė, bažnytinė veikla ir poetinė kūryba yra politiška Aristotelio politeia prasme. Jis prisiėmė atsakomybę už Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimo programą, buvo vienas iš šios partinės struktūros formuotojų 1905–1906 m., laikėsi konservatyvių, nuosaikių pažiūrų, nors kritikavo caristinį režimą, reikalavo Lietuvai tautinės autonomijos. Po 1918 m. jo pažiūros buvo artimesnės tautininkams. Jo politines satyras, rašytas daugiausiai jau nepriklausomoje Lietuvos respublikoje, noriai aptarinėjo sovietmečio kritika, teigusi, kad Maironis nusivylė parlamentine demokratija ir valdančiuoju elitu. Tai vadinamojo žemojo stiliaus kūriniai, papildantys patriotinę kūrybą, tapusią tiltu tarp dviejų Lietuvos vizijų – praeities, „skaisčios idealų troškimų srities“ ir dabarties, „žemiškos, apčiuopiamos, bent kiek nustojusios skaistumo ir aureolės“ (perfrazuojant Maironio mintis apie Vasario 16-ąją). Išvengdamas tiesioginio politinio angažavimosi, Maironis veikė kaip reikšmingas kultūrinės opozicijos atstovas, eurocentrinių pažiūrų katalikų intelektualas. Kokybine prasme Maironio satyros dažnai yra magistralinio jo poezijos kelio „patiltė“, kita vertus, jos įkvėpė kritiškai nusiteikusius literatus, prisidėjo prie poetinės satyros žanro raidos.

Žemininkų kartos Kanadoje gyvenęs lietuvių poetas Henrikas Nagys buvo polemiška asmenybė. Iki pat septinto dešimtmečio jis aktyviai dalyvavo liberaliųjų diasporos intelektualų suvažiavimuose, supažindino jaunąją auditoriją su Vakarų modernizmo ir egzistencializmo estetika, kartu pabrėždamas lingvocentrinio patriotizmo svarbą, poeto atsakomybę prieš tautą ir istoriją. Nagio sesuo Liūnė Sutema ir jo draugas Algimantas Mackus priklausė vėlesnei lietuvių išeivių kartai, kuri tiesiogiai susidūrė su tapatybės krize, pirmenybę teikė individualios išraiškos laisvei, o ne kolektyvinėms solidarumo deklaracijoms. „Nužemintųjų generacija“ išsiskyrė dėmesiu kalbos mitologinei dimensijai, folkloriniais motyvais, pesimistiniu požiūriu į diasporos ateitį, istorijos pertrūkio, atominės katastrofos nuojautomis. Nagiui buvo svarbios konservatyviosios kultūros strategijos – atminties žadinimas, bendruomenės intelektualinė mobilizacija, literatūrinių herojų kanonizacija.