Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į išeivių rašytojų epistolinę komunikaciją: A. Nykos - Niliūno laiškus A. Vaičiulaičiui ir H. Nagio – J. Aisčiui. Atidesnis šios korespondencijos skaitymas galėtų paneigti mitą apie neišvengiamą generacinį konfliktą. Laiškuose gausu pagarbos ženklų, ieškoma tiesioginio kontakto ir tikimasi sutarti dėl estetinių vertybių. Atrandama retorinė etoso strategija, padedanti įtikinti, įtvirtinti poziciją, nepažeidžiant adresanto ir adresato distancijos.