Fenomenologinės refleksijos metodu straipsnyje tiriama dialogo struktūra ir genezė. Intersub- jektyvių santykių pagrindu atskleistas dialogo funkcionavimo mechanizmas. Fenomenologiniais metodais nagrinėjamas ugdymo procesas, apimantis ugdytoją, ugdytinį ir tai, kas ugdoma. Autoriai pedagoginiu aspektu aptaria Edmundo Husserlio dialoginę santykių raišką. Įprastinę binarinę dialogo sampratą E. Husserlis praplečia intenciniu pasaulio suvokimu. E. Husserlio fenomenologinė dialogo įžvalga plėtojama Martino Buberio ir Emmanuelio Levino darbuose. Jie analizuoja verbalinę, grafinę ir mneminę dialogo raišką. M. Buberis ugdomajame dialoge pabrėžia susitikimą su Kitu, autentišką buvimo ribų išgyvenimą ir jų kaitos patirtį. Dialogui jis suteikia vertybinę, reguliatyvinę bei transcendentinę funkcijas. E. Levinas atkreipia dėmesį į permanentinę dialogo sritį, jo policentriškumą, susitikimą su Kitu per kalbą. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į dialogo struktūros pokyčius įvairiose ugdymo ir drausminėse institucijose

Straipsnyje atskleidžiama dialogo socialinė ugdomoji samprata bei išryškinami jo funkcionavimo aspektai. Ugdomoji dialogo funkcija yra nukreipta ne tik į patį ugdytinį, bet ir į šalia esantį kitą, kuriuo tampa realios tikrovės objektas ar subjektas. Atkreiptas dėmesys į kalbą, kaip ugdomąją dialogo priemonę, kuri atspindi mus supantį pasaulį ir parodo, kaip ugdymo procese objektyvus pasaulis priartėja prie žmogaus.