Šiame straipsnyje aptariami Romualdo Granausko kūrinių kalboje vartojami tarminiai leksiniai vienetai. Empirinė medžiaga rinkta iš tų kūrinių, kuriuose, manytina, autorius labiausiai pasirodo (išsiduoda) esąs šiaurės žemaičių tarmės atstovas (rinkinys „Gyvulėlių dainavimas“ (1998 m.), „Raudonas ant balto“ (2000 m.), romanas „Rūkas virš slėnių“ (2007 m.). Straipsnyje apsiribota aptarti tik leksines tarmybes, nors minėtuose kūriniuose raiškiai paliudytos visų lygmenų tarmės ypatybės – ir fonetinio, ir morfologinio, ir žodžio darybos. Žemaitybės straipsnyje aptariamos pagal paplitimo arealą, bandoma nustatyti, kurios jų bendros ne tik žemaičiams, bet ir kitoms tarmėms. Granausko tekstuose rastų tarmybių arealas nustatytas, remiantis „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis. Leksinės žemaitybės, vartojamos tiriamojo rašytojo kalboje, kaip ir kiti tarminiai vienetai, padeda tiksliai identifikuoti kūrinių personažus kaip tam tikros realios Lietuvos vietos gyventojus net ir tais atvejais, kai nėra tiksliai apibrėžta veikėjų veiksmo vieta. Be abejo, jos sukuria ir savitą Romualdo Granausko stiliaus koloritą.